Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Šiltos rankos glostė iš geismo kaitančią mano odą. Iš pradžių judėjo nuo alkūnių link raktikaulio, o netrukus nedrąsiai lindo po drabužiais, jog vos tvardžiausi laukdama, kada tos tie trokštami pirštai palies vos iš jaudulio besikilnojančią krūtinę. Kaklo odą suvilgė minkštos lūpos. Greičiau, pagalvojau. Ko delsi, atrodo, milijoną metų tik ir telaukiau, kol galėsiu tave pabučiuoti. O kai tai įvyko, visi iki tol patirti pajūčiai: pirmą kartą pamatytos Edgaro akys, jo stiprus apkabinimas, seksas ant golfo galinės sėdynės, nublanko prieš šį pasaulį dvigubai greičiau įsupantį bučinį. Viduje siautėjo audringos bangos, tik ir belaukiančios, kada galės trenktis į krantą. Dar sekundė ir sprogsiu...
- Bet juk yra tai, kuo ji mus kaltina, - išgirdau duslų šnabždesį į ausį.
Perliejo stigdantis šaltis. Lėtai pakėliau rankas arčiau veido. Pirštais užčiuopiau auskarą. Ne... To negalėjo būti.
Greitai kvėpuodama, pašokau nuo pagalvės. Susigriebiau už kaktos. Apsidairiau. Už lango dar buvo tamsu, bet pro kambario durų apačią mačiau besiskverbiančią koridoriaus šviesą. Žinojau, kad metas keltis, ruoštis į mokyklą, bet...
Sapnavau save. Su Laurynu. Kaip dabar galėsiu su juo sėdėti vienoje klasėje?
Ir iš vis, kas man pasidarė?! Kaip tokios šlykščios mintys įlindo į galvą, priversdamos sapnuoti nederamus dalykus? Turbūt viskas per tas Emos kalbas, pagardintas prie tėvo ir Ilonos pasikutenimo. Per daug užgavo, privertė sukaupti pyktį, persidavusį į pačią didžiausią šventovę - sapnus. Tačiau dar svarbesnis klausimas...
Kodėl, po velnių, man tai patiko? Juk tai nedora. Neleistina. Pamina žmogiškas tyras vertybes.
Dievulėliau, kaip nors turiu pasakyti mamai, kad negaliu rodytis mokykloje. Tos kalbos apie mane ir Lauryną tikriausiai netruks pasiekti visus, o tada... O dangau, o jei tai pasieks mokytojus, galiausiai ir tėvus? Ar jie patikės? Na taip, mudu su pusbroliu sutarėm gerai, bet tikrai ne šitaip. Na, nieko tokio, išsiprašysiu pasilikti namuose bent pora dienų, per jas sugalvosiu kaip nudobti tą raudonplaukę parazitę. Žinok kaip užsitraukti Lidijos Samčiukaitės rūstybę.
Stengiausi nutaisyti liūdną ir pavargusį veidą. Nagais pažnaibiau veidą, pabandžiau apsiašaroti - juk sergančių žmonių akys išties žiba ir stiklinės. Vilkdama pėdas žeme, sustojau prie manų košę verdančios mamos.
- Prastai jaučiuosi, - silpnai sukuždėjau.
- Ar tikrai? - nepatikliai paklausė. Atsidususi užišo ranką prie sprando. Kažkodėl temperatūrą visada tikrindavo ten. - Pasimatuok temperatūrą. Pažiūrėsim.
Pasiėmiau iš vaistinės termometrą ir sugrįžau į kambarį. Gerai, ką daryti dabar? Tėvas pečiaus dar nepakūrė, o karštos arbatos irgi nesusivokiau užsipilti. Įjungiau stalinę lempą. Prisėdusi prie rašomojo stalo laikiau siaurą termometro galą prie akinamai žibančios lempos. Jutau kaip iš jos pamažu ėmė sklisti šiluma. Jei tokia švieselė sugeba sušildyti viščiukus, tai sugebės ir parodyti tuos palaimintus 37. Ko tik nepadarysi dėl noro išvengti Lauryno, Emos bei nesąmoningų kalbų pritvinkusių mokyklos sienų.
