Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Žiemos atostogos baigėsi, o tai reiškė, kad metas sugrįžti į tą velnio tvirtovę. Šį rytą pasitikau galvoje aidint riebiems keiksmažodžiams. Ant žemės numečiau erzinančiai čirpiantį žadintuvą ir nusprendžiau sau leisti pasnausti dar penkias minutes. Tačiau namiškiai jau lakstė po namus kaip išprotėję, Nikita atidarė kambario duris ir įleido iš virtuvės sklindančių garsų bangas. Kodėl būtent ankstyvais rytais tėvai privalėjo visu garsu klausytis radijo? O dar ta nuotaikinga Biplanų "Labas rytas" anaiptol nenuteikė pradėti dienos pakiliai, priešingai, plonas brolio pritariamasis dainai balsas tik vertė nusiraut plaukus. Jaučiausi sumautai kaip niekad. Negalėjau nustoti galvoti apie tai, jog mokykloje visi užbadys mane pirštais, maldami liežuviais apie Edgarą, jo dingimą iš kaimo (tik įdomu, ar kas nors dar žinojo apie vaiką). Juk taip smagu apkalbinėti nuskriaustą paliktą nepilnametę!
Su Laurynu po paskutiniojo karto nesikalbėjau. O jis ir nebandė. Daugiau nebeatėjo su tetom pas mus į namus, bet tai padėties negerino. Nuo šiandien matysiu jį kasdien. Kiekvienoje pamokoje ir kiekvieną pertrauką. Vyliausi, kad klasiokai nepradės įtarinėti, kad dėl kažko ir mudu susipešėme, o tai bus dar viena desertinė drama.
Kol per televizorių rodė Teletabius, Nikita apsiramino. Galėjau ramiai, nesiklausant kvailų jo krykštavimų, pavalgyti.
— Nesuprantu, kaip tu dar kažką per tuos plaukus matai, — atėjusi pareiškė mama ir, priklupusi prie manęs, iš abiejų pusių įsegė sagutes. — Ko tokia paniurusi? Susipykai su Edgaru?
Ak, mama, kad tu žinotum... Su juo nesipykau, bet štai su Laurynu... Du mano mėgstamiausi vyrai gyvenime šitaip man prisikiaulino!
— Tiesiog nenoriu į mokyklą, — tariau ir tai, regis, ją įtikino.
— Pala, kaip tu čia apsirengei?! — sustabdė, kai atsistojusi ketinau rengtis striukę. Apsižiūrėjau. Nesupratau, kas jai nepatiko.
— Tas sijonas vos šikną dengia! Tu jį išaugai!
— Nenusišnekėk, — burbtelėjau. Gražus geltonas sijonas, ypač tinkantis prie ilgų žalių blauzdinių. Nieko tos sovietmečio moterys nesupranta.
— Kam tas uniformas panaikino... — toliau tauzijo.
— Aha, ir kam tą dvyliktą klasę pridėjo, — porinau kartu. — Pasimokyčiau vienuolika ir dingt iš to kaimo.
— Tau gal ir dešimt užtektų. Tik lietuviai mokėsi vienuolikta, kol aštuoniasdešimt septintais visiems įvedė dvylika klasių.
— Kodėl lietuviai mokės vienuolika klasių?
— Kad rusų kalbą išmoktų.
Ak taip. Kokia netvarka buvo!
Mokykloje jaučiausi kaip balta varna, pasiklydusi tarp lizdų. Nepasakyčiau, kad į mane visi smalsiai spoksojo, bet taip elgiausi aš. Nenustojau galvoti, ką jie žinojo. Ar perdėjau? Tikriausiai. Bet ką galėjau padaryti? Mano galvoje sukosi tik Edgaras, visos tos kalbos apie jį kaip manimi naudojosi, todėl nenuostabu, ar naujiena apie išsiskyrimą, pasiekė Veiviržėnų jaunimo slenksčius?
