Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Nesitikėjau, bet sugrįžti į Veiviržėnus buvo gera. Sėdėdama ant galinės fordo sėdynės ir vėl pamatydama tuos pačius kaimo nameliūkščius, apėmė džiugesys. Taip, Vilnius man patiko. Jo didis miesto grožis užbūrė kaip tari iš elgetos būčia tapusi princese, tačiau tai viskas. Patirtas labdaros vakaro šurmulys, nauji, priskretę žmonės, man kėlė šleikštulį, o reikalas su Šustausko rėkaujančia minia, man tik priminė, jog šalia kažkur siautėjančių mafijos gaujų, amžinai grėstų pavojus. Namuose viskas ramiau. Čia niekada nenutiks nieko naujo, išmušančio kaimą iš vėžių. Taip tik geriau.
Nors tam tikra prasme, išvykdama šeimoje palikau šiokius tokius pokyčius. Tėvas ir Ilona. Žinojau, kad dėl to nieko negalėjau padaryti, nebent tik sukelti galingesnes bangas, galinčias užgesinti mūsų šeimos židinį. Nusprenžiau tai palikti likimo valiai. Gal tai tik trumpalaikis aistros proveržis? Tuoj viskas nurims ir jiedu užbaigs romaną? Jei iš vis slaptą pasiglamžymą galima taip vadinti.
Parvykusi pirmiausia užliuoksėjau į savo kambarį, kur radau nemalonę staigmeną. Numetusi kelionmaišį, iš visų plaučiau surikau:
- Nikita, ateini čia!
Brolis prisistatė ne iškart. Bet kai atėjo, su juo kartu atslinko ir Marija.
- Ką tai reiškia? - parodžiau į ploną medinę lentą, ant kurios iš plastelino buvo sukonstruotas keletos kambarių modelis. Čia buvo bene viskas, ko reikia namuose: lovos, tualetas, stalai, kėdės, o žmones atstojo keturi degtukų pagaliukai, prilipinti ant sofos priešais televizorių. Šalia lentos gulėjo krūva spalvotų kepsų- Kodėl šis šlamštas pas mane?!
- Mes čia tik žaidėm, - aiškino brolis. - Taigi nieko neišpurvinom.
- Tau savo kambario neužtenka?! - prišokusi arčiau grūmojau kumščiais. Išsigandę vaikai atsitraukė per metrą. Kokie jie kvaili! Nejuto jokių privatumo ribų. Dar betrūko, kad mano kambaryje imtų elgtis kaip savajame! - Eikit lauk, kad daugiau jūsų čia nematyčiau! Niekada! - surinkusi nuo žemės paleidau į juos saują kepsų.
Debilai. Taip sušiko nuotaiką, kad nesugebėjau deramai tėvams papasakoti, kaip sekėsi Vilniuj. Nors labai ir neklausinėjo. Kai nulipusi į apačią dėjausi kotletus į lėkštę, mama tik paklausė ar turiu ką duot skalbt, o tėvas pasidomėjo ar pasilabinau su kokiais garsiais žmonėmis. Daugiau nieko. Gal taip ir geriau, neketinau pliurpt ir dalintis kiekvienomis akimirkomis.
- Ar Edgaras neskambino? - paklausiau tėvo, sėdinčio priešais televizorių, mirguliuojantį laidos "N-14" vaizdais.
- Lyg ne. Nenustebau. Taip pat nepajutau jokio dūro į širdį. Teisingai sakoma, kas laikas gydo žaizdas. Iš tiesų vis labiau prisijaukinau Lauryno žodžius apie Edgaro vedžiojimus už nosies, o tai paskatino savyje brandinti ne ilgesį, o pyktį.
Tu dar atsiimsi, Edgarai. Norėjau, kad manęs ieškotum, skambintum. Tačiau tik tam, kad kitą kartą tave palikčiau aš...
Rytojaus dieną bene visa klasė žinojo apie mano ir Lauryno viešnagę Vilniuje ir dalyvavimą labdaros baliuje. Net nespėjus prasidėti pirmai pamokai, visi suspito prie mūsų suolų, kad galėtų paklausinėti, koks jausmas būti toje pačioje patalpoje su garsiausiais Lietuvos žmonėmis. Vienintelė Evelina sėdėjo savo vietoje. Neprisidėjo prie smalsuolių būrio.
