Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Atsiprašau už tokį ilgą skyrių, tiesiog įvykiai man galvoje lipa vienas per kitą, kad kartais galvoju, ar ne per daug apkraunu siužetą :D
— Tai nesąmonė.
Lauryno veide šmėstelėjo nusivylimo šešėlis. Aišku kaip giedrą dieną, jam nepatiko, jog nepalaikiau šio kontraversiško sumanymo. O ko tikėjosi? Kad imsiu liaupsinti, kaip čia šauniai sumąstė į kaimo gilumą atsitempti seną, su kosmosu bendraujantį raganių. Ne, tai ne išeitis. Veiviržėnai priims tai kaip pramogą, ateis pasiklausyti susilažinę iš pinigų kaip TV loterijoje, spėliodami, kokią dingimo versiją magiškosios jėgos pakuždės ekstrasensui.
— O jei išgirsi blogiausią? — susidomėjusi paklausiau.
Jo akyse sužibo kančia. Tai išvydus, nemaloniai nusmelkė krūtinę.
— Bet tuo neprivalai tikėti, — kaip tik tada sucingėjo skambutis. Pusbrolis dar kažką pasakė, bet per ausį rėžiantį triukšmą neišgirdau.
Nuskubėjome į matematikos kabinetą. Prie durų nekantriai it šunelis, išsiilgęs po darbo vėluojančio grįžti šeimininko, mindžikavo Dainora. Sustabdžiusi mus, koketiškai nusišypsojo ir pasikedeno dar smulkesnes, nei vakar mačiau, garbanas. Išrietusi užpakalį pasisuko šonu į Lauryną ir padavė mėgėjiškai, iš paprasto sulenkto popieriaus lapo, brūkštelėjus kelis flomasterio dryžius, pagamintą atvirutę. Dar vieną įteikė man.
— Penktadienį mano gimtadienis, — suokalbiškai mirktelėjo klaidžiodama žvitriu žvilgsniu tarp manęs ir smalsiai skaitančio kvietimo tekstą pusbrolio. — Tėvai užkurs pirtį, o po to dings iš namų. Tad galėsim gerai išsidrąskyt! — iškėlusi kumščius į viršų, sudainavo "Vyno įpilki" priedainį ir prisitrynė prie už mūsų stypsančių kitų klasiokų.
— Na ką, reiks pirkt dovaną, — nesupratau, ar tai buvo priekaištas dėl neegzistuojančios rutinos sutrukdymo ar pasitenkinimą keliantis iššūkis. O gal tas ir tas, mat neturės laiko paverkšlenti dėl Emos, bet tuo pačiu bus proga užsimiršti.
Pakeliui į savo suolą, peržvelgiau įsijautusių į būsimo gimtadienio šventę, klasiokų jūrą. Staiga Dainora tapo šlovinama deivė. Dėmesio centru, nubloškusi Dainių į giliausią užkaborį, kuris, kaip bebūtų keista, švytintis kaip teletabių saulutė, tarp pirštų irgi sukinėjo kvietimą. Kiek nedaug reikia norint pakelti nuo mokslų išvargusių jaunuolių ūpą; suteikti progą prisiluobti pirtyje, nusmigti apsižergus klasioką, su kuriuo turbūt gyvenime nesi kalbėjęs ir, žinoma, po visko jau ir į akis nebenorėsi pažiūrėti, pasiskelbti kaip visus myli, ypač tuos, kurie vaišina cigarete. Tik visoje šitoje meilės akcijoje užkrito vienas dalykas. Ar Dainius buvo pasigailėjimo objektas, kad gavo kvietimą? Ir tie kiti, pavyzdžiui, amžinai visų akivaizdoje nosį krapštantis Andrius, prakaitu trenkiantis Jonas, švepluojanti Laura, jie turbūt niekada nė menkiausio žodelio nebuvo ištarę Dainorai, bet vis vien, palytėti laimės paukštės, buvo pakviesti.
