Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Miegojau prastai. Kankino nerimas dėl rytojaus vakaro. Kas, jei dėl ko nors apsikvailinsiu? Atrodysiu negražiai ir kitos Vilniaus ponios išsijuoks iš manęs? Žurnalistai stums į šalį, išvadins baisia kaimo pele, kuriai čia ne vieta. Ak, kodėl iš viso čia atvykau... Galėjau likt namie, juk po truputį vaizdus, susijusius su tėvu ir Ilona, būčiau užmiršus. Bet, deja, dabar aš čia. Gulinėjau lovoje, varčiausi nuo vieno šono ant kito, stengdamasi greičiau nuvyti naktį. Velnias, nereikėjo tam Laurynui susipykt su ta Ema. Tada iš viso nebūtų pasiūlęs keliauti į labdaros vakarą ir dėl to nebūčiau sukusi galvos.
Atsibudau vos švintant. Tiesa sakant, nebuvau tikra ar apskritai miegojau. Rodėsi, kad prabudinėjau kas dešimt minučių, o kai pabandžiau atsikelti, akyse pradėjo mirguliuoti baltos dėmės. Kamavo nuovargis. Bijojau į save pažvelgti veidrodyje. Jei neatsiras reikalų iki pavakario, reikės dar pabandyt numigt.
Pravėrus kambario duris, išgirdau kaip kažkas žiūrėjo televizorių. Tyliai nupėdinus iki svetainės, pamačiau kaip ant sofos sėdėjo Laurynas su tėvu. Žiūrėjo Drakonų kovas. Vos tvardžiausi nesuspiegus iš juoko. Uždengusi burną negalėjau atsistebėti, kokie susimąstę ir įnykę buvo. Tam tikra prasme, vyrai visada liks vaikais, besižavinčiais pieštais baibokais.
Nedrįsau slampinėti po visus namus ir ieškoti virtuvėje maisto. Maniau Žaneta dar miegojo, o trukdyti sangokų ir vedžitų gerbėjams nenorėjau. Grįžau į laikinąjį kambarį ir vėl priguliau. Gaila nebuvau įspėta, nei kada keltis, nei kada pradėt puoštis. Ir apskritai, kada važiuosime į Rotušę?
Pasirodo, užmigau. Kai išgirdau beldimą į duris, staigia pašokau.
- Labas rytas, jau visi pabudę, - pasisveikino Žanetas. Šūdas. Kiek valandų? - Gal kavos ar arbatos?
-Arbatos, - užkimusiu balsu tariau. Keista. Ar nebūsiu šiek tiek peršalusi po vakarykščių maudynių sniege? Kad tave kur, Laurynai!
Nusekiau jai iš paskos. Jau buvo visai įsidienoję, kone vidurdienis. Eidama Žaneta netikėtai sustojo. Pridėjo pirštą prie putlių lūpų. Suvokusi užuomeną, linktelėjau. Gestais paliepė sekti paskui. Prisėlinusios prie svetainės tarpdurio, kartu sužiūrome, kas ten dėjosi. Kažką pasakęs Lauryno tėvas įjungė muzikos grotuvą. Pasigirdo pažįstama melodija. Ar tai Vienos valsas?! Netikėdama tuo, ką girdėjau, išpūtusi akis pažvelgiau į Žanetą. Mergina, net susirietusi iš juoko, vos gaudė orą. Netrukus prie jos teko prisidėti ir man. Laurynas su tėvu, suėję į porą, repetavo šokio žingsnelius. Tik nelabai suvokiau, kuris kurį mokino, nes abudu turėjo priekaištų vienas kitam.
- Kiek jie laiko taip? - tekant juoko ašaroms paklausiau.
- Gerą valandą. Verčiau einam iš čia, nes pamatę mus, apsigalvos ir nesives į Rotušę.
Bet susitvardyti neišėjo. Jei nurimdavom, kuri nors pradėdavo niūniuoti valso melodiją ir viskas vėl iš naujo. O kai vyrai atėjo pas mus, pasidarė nepakeliama. Stengiausi iš visų jėgų nepaspringt arbata. Nudelbėme akis žemyn, tačiau jie netruko suuosti, kad kažkas vyksta negero.
