Sužeista siela.

21 dalis.

Darcy.
-Panele Darcy prašau susikaupkite.- maloniai šnekėjo mano mokytojas kuris čia ateina ištisa savaite. Linktelėjau jam ir toliau bandžiau sprėsti fizikos uždavinius. Vis iš galvos neiškrito tėčio ir mamos barnis šį ryta. Nekenčiu, kaip tėvai pykstasi. Tikiuosi jie nerimtai ir neketina apsigyventi atskirai, tuomet aš neištversiu. Prisiekiu.
Gera žinia ta, kad tėtis Niall davė šansą. Ir tikiu, kad jis tuo šansu naudosis tikrai gerai. Nusišypsojau sau. Po privačios pamokos keliausiu pas Hana. Prisimenate mano psichologe, pastaruoju metu ten lankausi tik kartą per mėnesį ir jaučiuosu puikiai. Dabar meluoju pati sau. Juokinga tiesa? Melas mūsų kasdienybė. Su laiku išmokau užsidėti tam tikrą kaukę, pagalvosite, kad tai savanaudiška, bet taip nėra. Žmonės tikrai turi keistus požiūrius į savižudybe ar kažką panašaus. Jie sako, kad tai savanaudiša, tikrai ne. Jei jie pagyventu su tokiu skausmu viduje, ar jie tikrai ilgai liktu šiame pasaulije?. Manau, kad ne. O užsidejusi kauke tu atrodai normali. Bėda ta, kad vakarais tu lieki vienas savo kambaryje, ten kur kaukės neprireiks... Noriu tai kam pasakyti, bet negaliu. Visi turi mąstyti, kad man viskas gerai!.
....
Žingsniavau baltu kolidoriumi link Hanos kabineto. Vis mintyse kartojau sau: kaip meluosi tik nežėk į dešine!. Tai kartojau gal šimtą kartų. Pagaliau pravėriau duris ir įėjau į Hanos kabinetą. Laukia sekinančios keturesdešimt penkios minutės.
-Sveika Darcy prisėsk.- mostelėjo ranka į kėdę.
-Laba diena.- maloniai pasisveikinau.
-Kaip jautiesi šiandien?.- manęs paklausė to pačo klausimo, kaip ir kekviena kartą.
-Gerai.- nedvejodama atsakiau ir šyptelėjau puse lūpos.
..
Ji man davė delioti įvairias kaladėles kurios vadinosi "Pasakyk man". Tai pati didžiausia nesąmonė, kaip maži kvadratėliai padės man. Man juos reikėjo sudelioti pagal didžius.
-Darcy, apsimetinėjimas nėra gerai.- į mane žvelgė dvi akys.
-Aš neapsimetu.- nurijau seiles. Ji dar kartą žvilgtelėjo į kubelius atsuko juos į mane.
-Tu pati nesąmoningai sudeliojai žodį kaukė.- ramiai kalbėjo ji.
-Iš kur jus žinote?.- sutrikau.- bet juk čia nieko nėra parašyta.- mano burna prasižiojo.
-Esmė yra ne kaladėlese, o tavo elgesyje. Pasakiau tai apie ką tu galvoji ir tu išsidavei. Todėl žaidimas vadinasi "Pasakyk man" tu išsiduodi .- nusišypsojo.
-Tai nesąmonė.- duriau pirštu į ta suknista žaidimą.
-Dar vienas požimis, tiesos neigimas.- kažką užsirašė savo sąsiuvinije. Atsidusau. Ji viska mato kiaurai, o tai mane nervina.
-Darcy, turiu tau pasiulimą.- ramiai tarė Hana.
-Kokį?.- sumirksėjau.
-Ar norėtum padirbėti čia, su manimi?.- rimtai tarė. Minute pagalvojau.
-Ką turėčiau daryti?.- nurijau seiles.
-Čia turiu vaikų paramos grupę. Jie ateina po pamokų. Tu su jais tik reiktu pabūti kurį laiką ir pakalbėti. Jie tikrai mieli.- su šypsena kalbėjo Hana.- man už penkių minučiu su jais užsiėmimas, kviečiu tave prisijungti.- maloniai šyptelėjo.
-Gerai.- palinksėjau. Neinu ten dėl Hanos ar labai užsidegusi tuo, bet man tiesiog įdomu, kaip gali maži vaikai turėti problemų. Mane ten veda smalsumas.
-Sveiki.- į patalpą įėjo Hana su plačia šypsena. Ten ramiai sedėjo penki vaikai jiems buvo ne daugiau kaip devineri.
-Čia Darcy, ji bus su jumis už mane.- Hana paglostė vienai mergaitei galvą.
-Labas Darcy.- visi choru pasisveikino. Pamojavau jiems.
-Pradėkime.-suplojo rankomis Hana.- visi prisistykite Darcy ir papasakokit apie save, taip, kaip pirma kartą.- nusišypsojo Hana ir padrąsinančiai palinksėjo vienam berniukui.
-Sveiki esu Markas man aštuoni metai, gyvenu su močiute, nes mano tevėlis mušė mamyte.- šnekėjo berniukas šiek tiek švepluodams.
-Mano vardas Erika.- nedrąsiai tarė mergaitė.- man dėvini metai ... neturiu mamytės ... ir tėvelio ... čia mano geriusia draugė Karamelė.- pauzėmis šnekėjo maža, bet labai daili mergaitė. Kairia ranka mostelėjo į tuščia vietą, bet ten nieko nebuvo. Hana linktelėjo man.
-Esu Denis, man dešimt metų, žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Mano rekordas dvi paros .- savimi didžiuodamasis šnekėjo Denis.
-Mano vardas Eva, iš manęs tyčiojasi.- trumpai tarė. Šyptelėjau jai.
-Aš Faustas, man aštuoni metai, gyvenu su dede ir teta. Mano tėvai mirė.- šyptelėjo.
Tie vaikai taip ramiai šnekėjo apie savo problemas.
-Kamilė buvo tvirkinama savo tėčio.- man pasakojo Hana. Aiktelėjau.
...
-Niall!.- šokau ant jo ir apsivijau kojomis liemenį. Jis susviduriavo.
-Labas .- nusijuokė ir apsisuko aplinkui....