Sužeista siela.

Pabaiga.

66 dalis.

*Po keliatos dienų*

Ryte atsikėliau su balsu viduje kuris sakė, kad turiu jam tai pasakyti šiandien. Apsisukau aplink ir pamačiau mėlynas blondino akis. Prikandau lūpą ir nusišypsijau jam.

-Labas rytas.- pabučiavo į lūpas.

-Labas rytas.- nusišypsojau. Ir mano skrandžiu kilo šleikštylis. Šokau iš lovos ir vos spėjau į vonia.

-Gal koks gripas?.- laikė mano plaukus Niall. Nusišluosčiau burną ir vandenių ją prasiskalavau.

-Nevisai.- nurijau vandens gurkšni. Jaučiausi papilnėjusi ir kiek sunki.

-Kas yra Darcy?.- apkabino per liemeni ir uždėjo savo tvirtas rankas man ant pilvo. Apsisukau į jį.

-Niall, aš nežinau, kaip tai tau pasakyti.- prikandau lūpą.

-Juk mes neturim paslapčių, tiesa?.- paklausė. Jo veida buvo susirūpinęs.

-Na nevisai .- nudelbiau akis.

-Darcy, sakyk kas vyksta.- kiek pakėlė balsą.

-Nekelk balso prieš mane, Horan.- pakėliau balsą.

-Nepradėk, Darcy.- pavartė akis. Aš išlindau iš jo glėbio.

-Kodėl, kaip visada bandome normaliai kalbėtis tu visada pradedi ant manęs rėkti!!.- rėkiau ant jo ir trenkiau antausi. Mano emocijos sukilo per sekunde.

-Darcy, aš atsiprašau.- priėjo prie manęs.

-Noriu šokoladuko.- apsisukau ir nulipau laiptais į virtuve ir iš šaldytuvo išsitraukiau Snicker. Atsisėdau ant spintelės. Į virtuve įėjo Niall ir pasimetusiu žvilgsniu žiūrėjo į mane.

-Ar jau galime pakalbėti?.- paklausė ir priėjo prie manęs.

-Jai nerėksi ant manęs.- kramčiau.

-Duok atsikasti.- meilinosi.

-Tai per daug skanu dalintis.- patempiau lūpą.

-Prašau.- prikando lūpą.

-Aš keliausiu į dangų.- pavarčiau akis ir įdėjau paakutini kąsni Niall į burną.

-Skanu.- sukramtė.

-Aš tai žinau.- nusijuokiau.

-Na tai ką norėjai man pasakyti ?.- paklausė ir aš pasimčiau. Dabar arba niekada. Susikaupiau ir gyliai įlvėpiau.

-Niall aš laukiuosi.- nurijau seiles.

-Nuo ko?.

-Nio tavęs kvaili.- suraukiau antakius.

-Bet, kaip?.- jo veido mimika buvo nepaiškinama.

-Na žinai, kaip du žmones gyvena kartu ir jie yra pora. Kartais jie pasimyli ir gali atsirasti mažas vaikiukas?.- aiškinau jam, kaip mažam vaikui.

-Čia rimtai? Tu laukiesi?.- pakelė antaki jo akyse sužibo ašaros.

-Taip. Mėnesi.- mamo lūpa suvirpėjo.

-O Dieve ir tu man dabar tai pasakai?.- jis šypsojosi ir jo skruostu ritosi ašaros.

-Neverk.- mano veida padengė plati šypsena.

-Aš busiu tėvas.- stipriai mane apkabino. Atsitraukiau nuo jo ir nuvaliau jam ašaras.

-Aš taip bijojau tau pasakyti.- nuaijuokiau.

-Tai pati geriausia naujiema per visa mano gyvenimą.- jo akys žibėjo negalėjau nutraukti nuo jo akių.

...