Kai grįžau namo, iškart kritau į lovą, o pabudusi puse šešių vakaro, ėmiausi namų darbų. Baiginėdama fizikos užduotis, gavau žinutę. Nuo Greiso.
G: Atleisk jei išgąsdinau.
Daužėsi širdis. Su šia žinute jis mane šiandien jau kokį dvidešimt pirmą kartą išgąsdino.
L: Tiesiog nesupratau tavęs. Tie šalti žvilgsniai mane gązdino, o to ką padarei tikėjausi mažiausiai...
G: Bloga diena, per greit padariau išvadas, o kai atsiprašiau nesusilaikiau nepabučiavęs. Atsiprašau ir už tai. Paskubėjau.
L: Atsiprašymas priimtas, viskas gerai :)
Nepajutau, jog šypsausi iki kol išjungusi telefoną pamačiau blankų savo atvaizdą. Jis tikrai paskubėjo ir šiandien aplamai viskas tarp mūsų buvo keista, kuomet aukščiau visko atsistojo tikrieji ir svarbiausi mūsų titulai, kurių turbūt abu vienodai nekentėme - mokytojo ir mokinės. Tačiau jo atsiprašymai atrodė nuoširdūs.
G: Turiu pasiūlymą.
Susiraukiau, tačiau širdyje sukirbėjo smalsumas. Kas per pasiūlymai?
L: Kokį?
Jei jis pasiūlys gultis su juo į lovą aš paleisiu telefoną į sieną. Bet neprašys... Kam jam tada atsiprašinėti už šiandienos bučinį į skruostą?
G: Susitikim penktadienį po pamokų? Ir jei sutiktum - pas mane namie. Noriu pasikalbėti ir nenoriu aplinkinių akių.
L: Kodėl? Apie ką?
G: Mus.
L: Gerai.
Gerai gerai gerai. Kodėl nujaučiu, kad nieko gero nebus?
YOU ARE READING
ISTORIJOS MOKYTOJAS
RomanceKai 45 minutės staiga ima ir tampa nebe tokios nuobodžios arba, kai iš kontrolinių gaunami dešimtukai nebėra vien didėlio ir sunkaus darbo atlygis. Ir, kai iki kaulo smegenų yra išmokstama akių ir savų gestų kalba.
