ISTORIJOS MOKYTOJAS

-6-

- Taigi? Sakei turi klausimų, - linktelėjau. Mokytojas kilstelėjo antakį ragindamas išsakyti kas mane domina. Užklausiau, kartu ir išsakydama savo nuomonę, pastebėjimus. Vyras klausėsi, Jo rankos po kelių minučių jau buvo sunertos ant tvirtos krūtinės. Jis lėtai linksėdavo klausydamasis mano pamąstymų. Atsakė į klausimus taip pat paaiškindamas ką ne taip supratau skaitydama. Šnekėjome daug. Tiek aš tiek ir jis. Pradėjo sausėti burna... O aš kaip tyčia šiandien nepasiėmiau vandens. Taisydama padėtį liežuviu perbraukiau išdžiūvusias lūpas. 

Akimirkai. Vienai akimirkai Greiso žvilgsnis nušoko prie mano lūpų, prie jas aplaižiusio liežuvio. Lyg susivokęs kur žiūrėjo tą pusę sekundės jis atsikrenkštė.

- Gal norėtum arbatos? - kiek kilstelėjau antakius. Klausimas išmušė iš vėžių ne todėl, kad būčiau pagalvojusi kokio velnio jis klausia, bet tiesiog... Nesitikėjau ir tiek.

- Taip, žinoma, - atsakiau ir nusišypsojau. Palikusi kuprinę ten kur ji buvo atsisėdau normaliai ant kėdės.

- Mėtų, čiobrelių ar šokoladinės? - šokoladinės? Nebuvau girdėjusi apie tokią arbatą, bet... Turint mintį, kad šokoladas... Turėtų būti skanu.

- Tos paskutinės, - pažvelgusi vaikinu- vyrui į akis pasakiau. Jis linktelėjo.

- Tuomet gersime vienodą, - nusišypsojau. Tylą drumstė klasės gale esančios spintos atidaromų durelių garsas. Sutarškėjo puodeliai, dungtelėjo didesnis indas, o tuomet sudžiūvusių žolelių bėrimas į puodelius... Girdėjau kaip tyliai burbuliuodamas virdulyje užvirė vanduo. Po kelių minučių platus, plono porceliano puodukas su rusvu skysčiu viduje, buvo padėtas ant mano suolo. Po puodeliu - lėkštutė buvusi komplekte su rausvomis gėlėmis margintu puodeliu, o šalia įdėti trys imbieriniai sausainiai žvaigždutės formos. Nė nepajaučiau kaip veidą papuošė šypsena.

- Labai ačiū, - padėkojau. Puodelio dar neliečiau. Žinojau, kad arbata karšta... Tikrai nenoriu nusiplikyti. Pakėlusi akis, mokytoją pamačiau atsisėdusį už savo stalo. Pirštais tyliai barbeno šalia padėto puodelio. Sau lėkštutės su sausainiais nepasidėjo... Tačiau puodelis buvo toks pat, kaip mano.

Kalbėjomės ilgai. Sausainiai kartu su arbata nyko lydimi laikrodžio tiksėjimo. Klausantis paskutinių atsakymų klausimų ir tariant paskutinius apmąstymus išgėriau paskutinius arbatos gurgšnius. 

Jo žvilgsnis kas kart nuslysdavo prie mano lūpų vos man kandant sausainį ar geriant arbatą. Tik vienai akimirkai, kurios nė nebūčiau pajutusi, jei visą laiką nebūčiau žiūrėjusi jam į akis. Jam geriant arbatą, kartais nykščiu persibraukiant apatinę lūpą ar žandikaulį, mano žvilgsnis nuslysdavo ten. Į aštrų žandikaulį... Į putlias lūpas. Tik vienai akimirkai. Jos atrodė minkštos... Nusukdavau akis. Jis taip pat.

Abu žinojom, kad matom vienas kito nužiūrinėjimus, žvilgčiojimus, bet nė vienas to nerodėm. Apsimetėm, jog palaikome įprastą pokalbį.