ISTORIJOS MOKYTOJAS

-30-

Greisas veržėsi pas mano mamą eiti kartu su manimi. Neva tai ir jo kaltė, kad esu tokioje situacijoje, juk vis tik buvau pas jį, o likau miegoti tik todėl, nes jis nenorėjo manęs žadinti. Taigi dabar stoviniuojame prie mano namų slenksčio ir laukiame kol mama ateis įleisti  mus vidun. Išgirdus traškančią durų spyna porą kart apsivertė skrandis, o širdis, iš nerimo, atrodė, jog tuoj iššoks iš krūtinės.

Mamos veidas buvo tarytum akmeninė uola - griežtas, negailestingas, be emocijų. Veriančiu žvilgsniu nužvelgė mane, o tuomet pasisuko į greta stovintį Greisą. Nežymiai suraukė antakius.

- Labas mama, - išspaudžiau po kelias sekundes trukusios tylos ir įtampos. Oras, atrodo, tapo tirštesnis, kietesnis, o temperatūra lauke krito dešimčia laipsnių. Plakančią širdį jaučiau visame kūne, tvinksėjo smilkiniai. Nežinau kodėl many kilo tokia panika. Juk čia niekis, tiesa? Tiesiog užsimiršau. Juk visiems pasitaiko. 

Veltui bandžiau save raminti. Puikiai žinojau, kad labiausiai bijau dėl to, ką reikės mamai pasakyti apie Greisą. Tai, jog jis - mano istorijos mokytojas. Rodės tuoj apalpsiu.

- Sveiki, užeikit- ji atvėrė plačiau duris ir pasitraukė, leisdama praeiti. Greisas nepatogiai mindžikavo vietoje, bet po sekundėlės įžengė į vidų. Pradėjau autis batus.

- Laba diena. Leiskit prisistatyti, aš Greisas. Atsiprašau, per mane ji vakar negrįžo namo.

- Taip, šitai jau supratau. Melisa Terrinson, - ji prisistatė ir dėjusi kelis žingsnius atgal, pasisuko eiti į svetainę arba virtuvę. - Kavos ar arbatos? - abejoju ar ji kada nors, kad ir kokia supykusi bebūtų, galėtų prarasti geras manieras. To iš jos nepaveldėjau. Nuo didelių emocijų - nebesitvardau, o ji išlieka rami, kad ir kas dedasi viduje. Paprašiau ramunėlių arbatos.

- Juodos kavos, ačiū, - jis palaukė, kol sukišau spinton šaliką ir pakabinau jo paltą. Mama jau brazdėjo virtuvėje. Atsirėmiau nugara į spintą ir prikandusi lūpą žiūrėjau į Greisą. Drebėjo rankos ir kas akimirką, atrodo, vis labiau žemė traukė mane prie savęs.

- Ei, viskas bus gerai, - jis atsistojo priešais mane, vos per pėdą toliau. Švelniai, dviem pirštais suėmė smakrą ir pakėlė, taip priversdamas žiūrėti jam į akis. Pakštelėjo į kaktą. Norėjau juo tikėti.

- Reikia jai pasakyti, - kai tai pasakiau, kurį laiką jis tik nebyliai žiūrėjo man į akis, o po to sunkiai porą kart linktelėjo. 

- Reikia.

Abu kartu nuėjome į svetainę ir susėdome greta vienas kito ant sofos. Su trejais puodeliais grįžusi mama, pastatė juos ant staliuko ir pati atsisėdo į fotelį. Kelias sekundes vyravo nejauki įtemta tyla. Pradėjau:

- Atsiprašau, jog vakar nieko nepranešiau. Daugiau tai nepasikartos.

- Tai jau tikrai... - jos žvilgsnio neįskaičiau. - Kur vakar buvot?

- Pasiėmiau Lotę po pamokų. Iš pradžių pabuvome mieste, o po to nusivežiau ją pas save pavalgyti ir pažiūrėti filmo. Ji užmigo, pasakojo, kad buvo sunki diena ir nenorėjau žadinti. Nežinojau koks jūsų telefono numeris ar kur jos telefonas, kad galėčiau parašyti kur ji ir kodėl negrįš namo.

Ne visai melas, bet ir ne tiesa, tačiau tai buvo geriau už bet ką, ką buvau sugalvojusi pati.

- Vairuoji? Gyveni vienas? Lotė nebuvo minėjusi, tad leisk paklausti - kiek tau metų? - mamos akys nežymiai susiaurėjo.

- Taip, vairuoju, turiu savo butą. Man dvidešimt ketveri, - mamos antakiai stipriai kilstelėjo, o žvilgsnis nukrypo į mane. Kaip ji reaguos sužinojusi, kad jis ne šiaip vaikinas.

- Jai septyniolika, - nors kalbėjo su Greisu, žvilgsniu rėmė mane prie sienos. Įsitempiau dar labiau ir nudūriau akis. Sukandau dantis pasijutusi kaip dėdžių ir tetų apkalbinėjamas vaikas. O blogiausia viso to dalis yra ta, jog aš tikrai buvau tik septyniolikmetis vaikas, o ne suagusi moteris. Iki jos man trūko dar poros mėnesių.

- Taip. Aš žinau ir prisiimu už tai visą atsakomybę, - jis sėdėjo tiesiai, ramiai. Veidas rimtas. Žinojau, jog abu mąstėme apie tą patį. Kaip jai pasakyti? Mamos veidas neišdavė ką ji galvoja.

- O kaip judu susipažinote? Juk jau senai baigei mokyklą, o į klubus ji, kiek žinau, nevaikšto, - ji metė klausiamą žvilgsnį į mus abu. Gal būtų geriau jei reiktų jai pasakyti, kad nelegaliai ėjau į klubą, nei, kad susitikinėju su mokytoju.

Greisas pasižiūrėjo į mane prašydamas patvirtinimo, kad sakysime, kaip buvo iš tikrųjų. Jis jau žadėjo pradėti kažką sakyti, bet įsiterpiau aš.

- Susipažinome mokykloje, - mama tai išgirdusi susiraukė. - Tąryt, kai ėjau su juo gerti kavos, pasakei, kad tau girdėtas jo vardas. Aš tau apie jį pasakojau dar praeitais metais prieš vasaros atostogas... Sakiau, kad jis pradės dirbti mūsų mokykloje, kai ponas Williamsas išeis iš darbo... Greisas yra mano istorijos mokytojas.

Mama tylėjo.

-

Švenčiam trisdešimtą istorijos jubiliejų.