ISTORIJOS MOKYTOJAS

-37-

(Kaip ir minėjau anksčiau, senosios 37 ir 38 buvo ištrintos, tad nubėkit dar kart perskaityti 36 dalies, jog žinotumėte, po ko vyksta toliau aprašomas veiksmas.)

Savaitę trukusios atostogos padėjo nusiteikti grįžimui į mokyklą. Ar bent jau maniau, jog padėjo. Tris ištisas dienas kaukiau į pagalvę ir maldavau žvaigždžių, jog jos jį sugrąžintų man, nors giliai širdyje žinojau, jog tai nė nebūtų teisinga ir sąžininga. Mes turėjome planą... Galbūt jis būtų suveikęs ir niekas nieko nebūtų įtarę, bet mama sakė tiesą - per daug pavojinga ir mūsų susitikinėjimas visam laikui galėtų sugadinti jo pedagoginę karjerą, o aš to nenoriu. Niekada sau neatleisčiau.

Sekmadienio vakarą dėjausi į kuprinę knygas ir neleidau sau vėl apsiverkti vos pažvelgus į istorijos sąsiuvinį. Turiu susiimti. Nepaisant to kas įvyko turiu grįžti į mokyklą, taip pat ir į jo vedamas istorijos pamokas...

Atsigulusi į lovą ir įsijungusi serialą nusiteikiau verkti, „Outlender" serialas buvo tai ką žiūrėdavau, kai blogai jausdavausi emociškai. Kai kurios rodomos scenos priversdavo pasijusti dar blogiau, bet at the end of the day šitas serialas mane nuramindavo ir nukeldavo į labai tolimą pasaulį, kuriame mano problemos išnykdavo. Jos išnyko ir dabar iki kol nesuskambėjo šalia manęs padėtas telefonas, informuodamas mane, jog gavau naują žinutę. Ji buvo nuo Greiso.

G: Labas, Lote. Mokyklai pateikiau prašymą, jog atleistų iš darbo ir jis buvo patvirtintas, ryt anksti ryte išvažiuoju kitur... Esu mieste, netoli tos kavinės kur gėrėme kavą, galbūt galiu privažiuoti iki tavęs? Nenoriu išvažiuoti neatsisveikinęs. 

Drebančiomis rankomis žiūrėjau į telfono ekraną, o širdis daužėsi, kaip pašėlusi. Nė nemąstydama parašiau atsakymą.

L: Gerai.

Išlipusi iš lovos, vis dar iš nerimo ir jaudulio drebančiomis rankomis, susišukavau plaukus nesivargindama jų susirišti ar susisukti į kuodą. Palikau juos palaidus. Pilki trenigai derėjo prie mano savijautos, o aš nė neturėjau pakankamai laiko persirengti. Ta kavinukė netoli mano namų ir jis atvažiuos kažkur po penkių minučių. Išėjusi iš kambario tylomis traukiau laukujų durų link ir krūptelėjau, kai mane pašaukė mama.

- Kur eini? Juk jau vėlu, - atsisukusi pamačiau mamą svetainėje, susisukusią į storą mėlyną pleda, žiūrinčią filmą.

- Noriu pravėdinti galvą... Einu į lauką, niekur toli neisiu, - mindžikavau vietoje ir tikėjausi, jog ji nieko daugiau neklaus, bet kur tau...

- Nejuokauk, net ir saugiame rajone tokiu paros metu visko būna. Jau vienuolikta valanda nakties.

- Mama...

- Lote, ne. Galėsi pasivaikščioti ryt.

Pusę minutės tiesiog stovėjau tylėdama, svarstydama nieko daugiau nesakius nerti lauk pro buto duris, arba pasakyti tiesą. Nekenčiu to, jog nemėgstu meluoti mamai.

- Greisas ryt išvažiuoja iš miesto. Su visam. Noriu atsisveikinti.

-Lote...

- Mama, prašau. Jis išvažiuoja ryt anksti ryte ir turbūt niekada nebegrįš.

- Jis apačioj? - mamos antakiai buvo suraukti, tačiau veido išraiška kiek sušvelnėjo.

- Taip, turbūt jau laukia aikštelėje.

- Apsimauk striukę ir neprisidirbk nesąmonių, - ji užjaučiamai šyptelėjo ir nusisuko atgal į televizoriaus ekraną per kurį rodė kažkokį juodai baltą filmą.

- Ačiū.

Atsakydama mama tik linktelėjo, o aš ant pečių užsimetusi striukę ir apsiavusi juodus kedus atsirakinau buto duris ir nėriau į laiptinę, o po to - laiptais žemyn. Nusileidusi į apačią ir išlindusi laukan išsyk pamačiau jį - atsirėmusi į mašiną, prisidegusį cigaretę ir žvelgiantį kažkur į tolį. Jis atsisuko tik tada, kai buvau visai šalia jo.

- Nežinojau, jog rūkai.

- Pradėjau tą dieną, kai pasakei, jog viskas baigėsi.

---

Ar šioje mašinų stovėjimo aikštelėje viskas visiems laikams baigsis?