Keikiau save dėl to, kaip jaučiausi. Juk tai tik kvaili ir naivūs paaugliški jausmai. To net negalima vadinti meile. Šlykštus prisirišimas. Jaučiausi tarsi netekusi dalies savęs. Tai dalis, kai prisiminus jį imdavau šypsotis, prisiminus jo bučinius kaisdavo skruostai. Virpėdavo širdis būnant dviese. Netekau to. Žinau, jog tai ne paskutinis kartas, jog atsiras kitas vaikinas, kuris vers jaustis mane taip pat, tačiau dabar nė negaliu to įsivaizduoti. Man trūksta JO. Jo sidabrinių akių, onikso juodumo plaukų ir kvapo, kuris primena gaiviame rūke skendintį rytą.
Niekas niekada nebus toks, kaip Jis. Galbūt kažkada bus geresnis, bet tai nebus Jis. Tai nebus Greisas sidabrinėmis akimis.
Į kambarį įeina mama, ji man kažką sako, o aš klausausi... klausausi... Ir nieko nesuprantu, negirdžiu jos, bet klausausi. Supratau, jog dabar suprantu tik save. Niekam kitam dabar nėra vietos. Mamos veidas rimtas ir nusivylęs. Ji dar kažką pasako, pastovi, papurto galvą ir trenkusi durimis išeina.
Vėl lieku viena, netekusi dalies savęs, negalėdama priversti savęs šypsotis, o ne klaikiai viepti netiesius dantis. Pasižiūrėjau pro langą, į pliaupiantį lietų ir pati pravirkau. Suskaudo širdį taip, jog atrodo ją kažkas plėšė laukan iš kūno. Supratau, jog jei leisiuosi tam jausmui mane pasiglemžti, prarasiu ne dalį savęs, bet save visą. Nenoriu to.
Bet man trūksta jėgų.
-
Žinau ką reiškia sudaužyta širdis ir kiekvienam tai patiriančiam noriu pasakyti, jog kiekvienas įsimylėjimas būna toks pat nuostabus, kaip ir praeitas. Nepraraskit savęs dėl kito žmogaus. Kad ir kas benutiktų Jūs visad turit save.
Po tamsos visad ateina šviesa <3
YOU ARE READING
ISTORIJOS MOKYTOJAS
RomanceKai 45 minutės staiga ima ir tampa nebe tokios nuobodžios arba, kai iš kontrolinių gaunami dešimtukai nebėra vien didėlio ir sunkaus darbo atlygis. Ir, kai iki kaulo smegenų yra išmokstama akių ir savų gestų kalba.
