ISTORIJOS MOKYTOJAS

-40-

Po metų...

Greisas niekada nebegrįžo, jo laiškas buvo vienintelis dalykas kuris suteikė informacijos kur jis galėjo būti. Londonas, po to Švedija... Dvylikta klasė praslinko niūriai, kas rytą ėjau į mokyklą tikėdamasi, jog galbūt jis sugrįš nors giliai širdyje žinojau, jog taip nebus. Pirmus kelis mėnesius kas nakt meldžiausi, o vėliau... tiesiog nustojau. Nebemačiau prasmės.

Žiūrėdama į telefone esantį paskaitų tvarkaraštį bandžiau susigaudyti į kurią auditoriją turiu eiti šiandien. Studijuoju čia jau antra savaitė, tačiau vis dar užmirštu korpusų išsidėstymą. Žvalgydamasi ieškojau kur nors ant sienos parašytos „M" raidės, kuri indikuotų, jog kur nors netoli turi būti M-15 auditorija so joje dėstoma akademine ir moksline prancūzų kalba. Atsidariusi politikos ir istorijos fakulteto pastato planą mėginau susiorientuoti kur link turiu eiti. Jaučiausi lyg labirinte, po kūrį šiandien klaidžiojau viena. Tesa, nors ir buvo mano bendrabučio kambariokė, studijavo psichologiją kitame fakultete, o naujoji mano draugė Celia neperseniausiai atsiuntė žinutę, jog jau laukia manęs netoli auditorijos durų. Negi taip sunku buvo palaukti manęs ir nueiti kartu?

Nervindamasi apeidinėjau studentus greitu žingsniu ir velniškai apsidžiaugiau ant sienos pagaliau pamačius mėlyną M raidę, o vėliau ir reikiamą auditoriją.

- Žinai galėjai manęs palaukti, - sumurmėjau prisėdusi šalia draugės.

- Atleisk.

Išsitraukusi laptopą konspektavausi lektorės sakomą medžiagą ir vis žvilgčiojau į ant sienos pakabintą laikrodį. Pagaliau artėja laisvas periodas, o aš velniškai noriu kavos. Celia sakė turinti kitų planų, tad į kavinukę išsiruošiau viena. Per petį persimetusi kuprinę, kuisdamasi joje ir ieškodama piniginės, žingsniavau koridoriumi vis užmesdama akį į priekį, jog kur nors neatsitrenkčiau. Gaila, bet būtent šią sekundę nebepakėliau akių aukštyn.

- Ui... Labai atsiprašau nežiūrėjau kur einu, - susiėmusi kaktą atsiprašiau žmogaus į kurį įpuoliau.

- Nieko nieko, viskas gerai.

Pakėlusi akis šyptelėjau šviesių plaukų vaikinui žydromis akimis ir dar kartą atsiprašiusi susiradau piniginę ir patraukiau kavinės link. Tikrai nesėkminga diena, pavėlavau į paskaitą, o dabar visa tai. 

Pasiekusi išsvajotos kavinės duris, įėjau pro jas ir nors šį syk man nusišypsojo sėkmė - nereikėjo laukti eilėje. Pasiėmusi karštos latės su klevų sirupu stoviniavau prie prekystalio mąstydama, jog norėčiau užsukti į netoliese esančią biblioteką. Senai beskaičiau knygą.

- Lote?

Pasisukau į mane kviečiantį žmogų ir nustėrau. Širdis nusirito į kulnus.

- Greisai?

Jis atrodė beveik taip pat, kaip anksčiau - onikso juodumo plaukais, sidabru puoštomis akimis, kurias dabar dengė akiniai plonais remeliais ir klasikinio stiliaus rūbais.

- Dieve mano, labas, - greitu žingsniu prisiartinęs prie manęs jis įsitraukė mane glėbin. Vis dar negalėdama patikėti tuo kas vyksta taip pat jį apglėbiau. Akyse kaupėsi ašaros. 

- Ką čia veiki? - paklausiau jo atsitraukusi, vis dar negalėdama patikėti savo akimis.

- Studijuoju. Šią vasarą įstojau į istorijos magistrą... O tu? - už perregimų akinių jo sidabru puoštos akys žibėjo džiaugsmu ir nuostaba.

- Studijuoju politologiją. Kaip..? 

- Aš meldžiausi žvaigždėms... Bet niekada netikėjau, jog vėl tave pamatysiu, - jis delnais suėmė man skruostus ir švelniai nusijuokęs prisilenkė ir pabučiavo skruostą, visai, kaip pirmą kartą. Švelniai ir atsrgiau, šį syk sakydamas „pasiilgau".

- Aš taip pat meldžiausi, - sumurmėjau ir pasistiebusi apglėbiau jį per pečius, o jo rankos apsijuosė man per liemenį. Įkvėpiau seniai pažįstamo kvapo, primenančio rytinį rūką ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Pagaliau.

-pabaiga-

Labai ačiū visiems kurie skaitėte ir po daug daug laiko grįžote prie šios istorijos <3 Jūsų visų palaikymas man reiškia labai daug!