ISTORIJOS MOKYTOJAS

-9-

Po pamokų geras dešimt minučių tempiau gumą prieš einant pas Greisą. Bijojau. Jaudinausi. Nė nežinau kodėl.

Galiausiai vis vien stovėjau prie istorijos kabineto durų ir kaip pastarąjį sykį - pasibeldžiau. Šįsyk nuo durų kiek pasitraukiau. Iš kabineto gilumos atsklido garsus „prašau". Nulenkusi rankeną įėjau į vidų.

- Laba diena, - pasakiau. Ir kažkodėl tai nuskambėjo kiek tyliau nei įprastai.

- Sveika... - mokytojas žiūrėjo į kompiuterį ir palengva, dar vis kažką rašydamas sukosi į mane. Priėjau prie pirmojo suolo vidurinėje eilėje. Mokytojas atsisukęs nusišypsojo.

- Atėjai dėl skaidrių? - linktelėjau. - Turi flešiuke?

- Taip... - kodėl su juo kalbėti dabar buvo taip nejauku ir sudėtinga?

- Gerai. Sėskis... - išjungęs visus dokumentus ir tinklapius mokytojas atsistojo ir pasitraukė leisdamas prisėsti prie nešiojamojo apple kompiuterio. Iš kuprinės išsitraukusi flešiuką jį įkišau į USB jungtį. Po poros minučių jau buvau įsijungusi skaidres.

- Pas mane sugedus multimedija tad gausim skaidres žiūrėti taip, - linktelėjau. Vyras atsistojo už manęs. Kiek palenkiau kompiuterio ekraną, kad Greisas geriau matytų.

Įjungiau pirmą skaidrę ir pradėjau pasakoti ką apie ją sakyčiau. Jis vis ką nors pakomentuodavo, pridurdavo ką dar reikėtų pasakyti arbą apie ką geriau patylėti. Kartu pakoregavome keletą sakinių skaidrėse. Ties septinta skaidre jis alkūnę pasidėjo ant kėdės atlošo, tiesiai virš mano peties. Nežinau kodėl bet kiek įsitempiau. Jis tai pastebėjo.

- Oi atleisk. Įprotis, - nors balsas skambėjo pakankamai linksmai, žinau, kad pasijautė kiek nepatogiai. Atsipalaidavau.

- Ne viskas gerai. Kėdė kiek nusviro atgal... - nusišypsojau, nežinau ar jis tai matė, taąiau po kelių sekundžių ranką gražino. Gerai, nes man tai patiko. Ir man nesvarbu, kad giliai viduje kažkoks balselis kuždėjo, jog tai neteisinga. Bet kiek aš neteisybės gyvenime patyriau... Galiu ir aš sau nors šį kartą leisti jas sulaužyti. 

Pradėjau pasakoti toliau, jis ir toliau mane taisė, koregavo pasakytus sakinius ir žodžius surašytus skaidrėse. Po valandos darbas buvo baigtas.

- Labai ačiū, - pasakiau ir viską išsaugojusi išsitraukiau flešiuką ir įsimečiau į kuprinę.

- Prašom... - atsistojusi nuo kėdės pažvelgiau į mokytoją. Jis buvo susimąstęs... Skendėjo giliuose apmastymuose. Tai matėsi iš jo veido, bet labiausiai - iš susirūpinusių akių kurios nebyliai žvelgė į tolį. 

- Am... Viskas gerai? Tu- Jūs atrodot labai susimastęs... - velnias kaip susimoviau. Žodį „tu" pasakiau gan tyliai. Tokiu tonu kokiu kalbėjau visą šį laiką. Pasitaisiau žymiai garsiau. Meldžiausi, kad tik jis nebūtų girdėjęs ar atkreipęs dėmesio.

- Viskas gerai. Ne pamokų metu gali kreiptis į mane ir „tu". O dėl tavo klausimo... Tai ne. Tiesą sakant ne viskas gerai. Bet nesvarbu. Savo mokinės savomis problemomis užkraut neturėčiau.

- Bet jei jau ne pamokų metu į ju- tave kreipiuosi tu, tai manau galit pasakyt kas ne taip... Aišku jei norit. Be to dar kart ačiū už visą pagalbą dėl projekto, - nežinau iš kur pas mane tiek drąsos... Tačiau aš norėjau. Norėjau kažkaip pasistengt dėl savęs, dėl to ko šią sekundę troškau - pokalbio su juo. Paprasto, žmogiško pokalbio į kurį nebūtų įvelti mokytojo ir mokinės titulai. 

- Prašom... Tiesiog kartais, o ypač dabar velniškai nebenoriu būt mokytoju, - mokytojas žiūrėjo tiesiai man į akis.

- Kodėl?

Jis pirštais pabarbeno į stalą, į kurį buvo atsirėmęs. - Jei nebūčiau mokytojas dabar galėčiau tave pakviesti kavos. Žinoma jei esi pilnametė.

***

The tea....