ISTORIJOS MOKYTOJAS

-12-

Gniauždama rankose telefoną palengva ėjau kavinukės link. Velnias... Turbūt reiktų jam parašyti, kad ateinu. Atsidariau Greiso kontaktą, jau vakar išsisaugojau vaikino numerį, jo vardas švietė telefono ekrano viršuje. Greit sumaigiau žinutę.

Labas, čia Lotė, aš jau netoli:)

Labas, gerai, aš jau laukiu:) Tau ką nors užsakyti iš anksto?

Frappe, labai ačiū. 

Atsakymo nesulaukiau tad tiesiog įsikišau telefoną į palto kišenę ir toliau žingsniavau link kavinukės. Pilve atrodo šokinėjo tuzinas begemotų. Smagu. Kai priėjau prie kavinės durų, kelias sekundes pastovėjau prie jų, o jas atvėrusi tyliai paprašiau Dievo, kad tik viskas būtų gerai.

Apsižvalgiau. Visi žmonės atrodė vienodi... Iki kol pamačiau prie staliuko sėdintį vaikiną su susivėlusiais onikso juodumo plaukais. Lėtai patraukiau link vaikino lindinčio telefone. Pakėlęs galvą Greisas nusišypsojo. Pilve begemotai pradėjo šokinėti smarkiau.

- Labas, Lote, - Greisas atsistojo. Atsakiau jam tuo pačiu ir šyptelėjau. Pradėjau vilktis paltą ir mano nuostabai vyras kone akimirksniu atsirado man už nugaros ir be klausinėjimų ar prašymų paėmė paltą ir pakabino ant kabyklos. Linktelėjau padėkodama. Nesuvokiu, kodėl jis neturi merginos.

Greitu žvilgsniu nužvelgiau, kaip jis atrodė... Rudi brogue aulinukai, juodos klasikinės kelnės ir šokolado spalvos golfa. Ir šviesiai pilkos akys kurios visada atrodė griežtos. Juoda plaukų spalva ir ryškios blakstienos tą veriantį sidabrą išryškino. Jis buvo gražus. Labai. Greisas sugavo mano nužiūrinėjantį žvilgsnį, o tuomet ir pats nužvelgė mane.

- Gražiai atrodai, - išsyk pajaučiau, kaip kaista skruostai. Linktelėjusi padėkojau.

- Ačiū, jūs, tai yra tu taip pat, - mokytojas... Dieve kas man darosi? Vaikinas sukrizeno.

- Kiek žinau savaitgaliais pamokų nedėstau. Na bent jau ne istorijos, - Greisas viena akimi mirktelėjo ir aš lengvai nusijuokiau. Nežinojau ką pasakyti. Galva neveikė. Visi klausimai lindę į galvą atrodė visiškos nesąmonės. Tačiau kelių sekundžių tylą perskrodė jo balsas. - Kaip rytas?

- Pakenčiamas... Mama pradėjo klausinėti kur eisiu, - vyro antakiai lengvai susiraukė.

- Ką jai atsakei?

- Tik tavo vardą. Sakiau, kad pažįstamas kvietė kavos... Daugiau nelabai klausinėjo, bet žinau, kad klaus vėliau... Nežinau. Turbūt pasakysiu, kad... Tiesą sakant dar nesugalvojau, - nervingai nusijuokiau. Priėjusi padavėja atnešė mums kavos. Kaip ir prašiau Greisas užsakė Frappe. 

- Gali pasakyt, kad susipažinom per istorijos būrelį ar panašiai. Ne melas, bet ir ne visiška tiesa, - kelissyk linktelėjau. Taip, kažką panašaus svarsčiau ir pati.

- Manau taip ir pasakysiu... - nusišypsojusi pakėliau puodelį prie lūpų ir gurgštelėjau kavos. - Ačiū, kad užsakei kavą. Kiek kainavo? Atiduosiu pinigus.

- Nereikia. Vaišinu.

- Ne, rimtai, kiek?

- Vaišinu, - vaikino žvilgsnis kiek sugriežtėjo, bet lūpose tebežaidė šypsnis. Stuburu nuėjo jaudulys. Švelnus, bet ir griežtas, nusileidęs tarsi iš Pinterest'o gelmių.

- Gerai. Tiek to, ačiū, - nusileidau ir šyptelėjau, darsyk atsigėriau kavos. Vaikino šypsena praplatėjo. Ko jis čia šypsosi? Aišku, kad jam smagu, jog taip lengvai nusilaidau. Hah... Nekenčiu jo, bet tikrai ne mano kaltė, jog negaliu atsispirti džentelmeniškumui. Nuo savo minčių net pati labiau išsišiepiau.

Toliau rytą praleidome plepėdami niekus. Jis kiek papasakojo apie studijų metus, apie planus po kelių metų vėl stoti į universitetą ir baigti istorijos doktorantūrą. Aš šiek tiek papasakojau apie save... Palengva pokalbis tapo vis labiau artimas, nuoširdus... Laikas ėjo greičiau nei įprastai.