ISTORIJOS MOKYTOJAS

-29-

Pramerkusi akis prieš save pamačiau tuščią lovos pusę. Greisas jau buvo atsikėlęs. Pasirąžiau ištemdama visus nugulėtus raumenis. Pro langą skverbėsi saulės spinduliai. Spėju dabar kokia vienuolikta ryto. Išlipusi iš lovos, nuo fotelio, kur Greisas atnešė ir sudėjo visus mano daiktus, pasiėmiau pamestą telefoną.

Ranka užsidengiau burną ir išpūstomis akimis žiūrėjau į ekraną. Keturiasdešimt penki praleisti skambučiai ir dvylika žinučių nuo mamos, devyni praleisti skambučiai nuo Teresos. Pamiršau pasakyti, kad penktadienį po pamokų išvažiuosiu. Paspaudžiau mygtuką perskambinti.

- Kur tu esi?! Ar tau viskas gerai?! - mamos išsigandęs balsas skaudžiai rėžė per ausis ir širdį.

- Taip, mama. Man viskas gerai. Atsiprašau. Vakar po pamokų išvažiavau su Greisu ir užmiršau pranešti tau, o paskui išsikrovė telefonas. Dabar tepastebėjau, jog jis buvo išsijungęs, - nemėgau meluoti mamai, bet šitai niekaip nekeis situacijos. Kūrį laiką ji tylėjo.

- Kur tu ir su kokiu Greisu? 

- Mes kuris laikas susitikinėjame, aš pas jį namuose.

- Dvyliktą grįžti namo, - nespėjau daugiau nieko pasakyti, kai ji nutraukė ryšį. Pažiūrėjau į laikrodį. Liko dar dešimt minučių iki vienuoliktos.

Persirengiau į savo rūbus, Greiso marškinėlius dailiai sulanksčiau ir padėjau ant fotelio. Susišukavau plaukus ir pasiėmusi kuprinę su visais daiktai nuėjau į svetainę. Jis ruošė pusryčius.

- Labas rytas, - pasisveikinau. Jis atsisuko su šypsena, pasisveikino ir nutraukęs maisto gaminimo procesą, atėjo pas mane. Pakštelėjo į kaktą ir po to abiem rankom perbraukė man per plaukus.

- Ironiška, jog vakar sakiau, kad nereiktų skubėti ir tu likai miegoti... Gal reikėjo tave pažadinti? - atsisukęs ir pamatęs mano nerimo perkreiptą veidą susiraukė ir pats. - Viskas gerai? 

- Ne. Vakar pamiršau pranešti mamai, kad išvažiuoju. Ką tik kalbėjomės. Už valandos turiu grįžti namo, - man iš jaudulio vartėsi skrandis. Galvoje įsivaizdavau krūvas scenarijų kas man bus grįžus namo. Kiekvienas variantas buvo vis blogesnis už kitą.

- Prisivirei košės, Lote... - jis mane apkabino ir pabučiavo į pakaušį. - Pavalgom pusryčius ir galėsim važiuoti, gerai?

- Nenoriu jokių pusryčiu. Man atrodo, kad aš tuoj apsivemsiu. Galim važiuoti dabar?

- Taip žinoma, tik leisk man persirengt.

Linktelėjau, o Greisas grįžo į miegamąjį. Jis parėjo po penkių minučių vilkėdamas juodus džinsus ir juodą džemperį su užrašu priekyje. Taip jis atrodė jaunesnis. Gal dvidešimt vienerių.

- Galim važiuoti.

---

visad paskambinkit mamoms.