Nemaniau, jog ateis diena, kai nekęsiu prasidėjusių rudens atostogų. Jog nenorėsiu nieko veikti, keiksiu save, nes niekam neturiu motyvacijos ir neprisiversiu savęs išlįsti iš kambario, daryti kažką daugiau, nei žiūrėti į rytinį pilką rūką ir prisiminti sidabrines Greiso akis, bei jo kvapą. Vaikščiojau, kaip gyvas lavonas. Atrodžiau lygiai taip pat. Dužusi ir tuščia. Juokiausi iš savęs, bet kartu ir gailėjau.
Paika mergiotė. Įsižiūrėjau mokytoją, žinodama, kaip viskas baigsis. Jog baigsis šitaip. Skausmingai. Bet vyliausi, jog galbūt viskas bus gerai. Bergždžia viltis - kvailių motina. O aš - kvailių karalienė.
Bandžiau skaityti knygą. Kažkokiu keistu pavadinimu ir samanų spalvos viršeliu. Be reikalo. Negalėjau susikaupti, o, kai susikaupiau, Edas pabučiavo Tėją. Tą akimirką dar sykį dužau ir praraudojau geras dvi valandas. Mama tylėdama atnešė ramunėlių arbatos, pasakė, jog viskas susitvarkys ir išėjo. Turbūt nė aš pati nežinočiau, ką sau pasakyti esant tokioje situacijoje.
Prisiminiau Belą iš „Saulėlydžio", kuomet ją paliko Edvardas. Keletas mėnesių slinko identiškai. Nuobodžiai. Tuščiai. Kaži, ji jautėsi šitaip? Dar blogiau? Turbūt žymiai blogiau... Nekenčiau savęs ir jos. Už tai, jog pametėme save, prisirišdamos prie kažkokių vaikinų. O jiems dingus - jaučiamės taip, jog nė nebeturime prasmės gyventi. Absurdas.
Iš stalo stalčiaus išsitraukiau baltą popieriaus lapą ir didelėmis spausdintinėmis raidėmis užrašiau:
„NEKENČIU MEILĖS"
Pasikabinau užrašą ant sienos, šalia lovos, jog niekada nepamirščiau. Kvailoka. Nežinau ar mylėjau jį, nežinau ką iš tiesų jaučiau jam... Tai buvo žodžiais neapibudinama trauka iš kurios dabar liko tik neaprepiamas ilgesys. Žiūrėjau į atžagariai parašytas raides ir įtikinėjau save, kad tai tiesa - nemeluoju sau su šiuo užrašu, iš ties nekenčiu meilės ir tuo pačiu - nekenčiu Jo. Bet deja melavau. Ir tai supratusi apsiverkiau.
Eilinį kartą gailėdama savęs dėl to kas nutiko ir pykdama, jog taip jaučiuosi. Juk tai tik kvailas mokyklos romanas. Nieko daugiau.
Tačiau vis tiek skaudėjo. Labai.
-
Linksmų švenčių :)
YOU ARE READING
ISTORIJOS MOKYTOJAS
RomanceKai 45 minutės staiga ima ir tampa nebe tokios nuobodžios arba, kai iš kontrolinių gaunami dešimtukai nebėra vien didėlio ir sunkaus darbo atlygis. Ir, kai iki kaulo smegenų yra išmokstama akių ir savų gestų kalba.
