ISTORIJOS MOKYTOJAS

-2-

Pasibaigus ketvirtai pamokai susirinkau daiktus ir pati pirma išėjau iš klasės. Kuo greičiau galėsiu nebematyt fizikos mokytojos veido, tuo geriau. Nepatinka man nei ji, nei jos pamokos, nei apskritai fizika. Kažkokia nesąmonė... 

Trečiadienis kažkokia tragedijų diena. Praėjo vos keturios pamokos, o aš jau jaučiuosi išsekusi ir pavargusi. Pono Greiso pamoka bus turbūt vienintelis normalus dalykas trečiadieniais... Ir taip maniau iki tol kol neįžengiau į jo klasę. Suraukti antakiai, prikąsta lūpa ir intensyvus klaviatūros tarškinimas. Ką gi... Ne man vienai ši diena ne iš geriausių.

- Laba diena, - pasisveikinau įėjusi į kabinetą. Mokytojas kiek pasuko galvą į mano pusę. Linktelėjo gan tyliai atsakydamas „sveika". Nuėjusi prie savo suolo - atsisėdau. Iš kuprinės išsitraukiau sąsiuvinį, vadovėlį. Nusisukau į lango pusę... Kabinete buvome dviese. Dauguma mokinių išėjo į netoliese esančią parduotuvę nusipirkti užkandžių, kiti išėjo pietauti į mokyklos valgyklą. Dar keletas tiesiog vaikštinėjo koridoriais... 

Skaudėjo galvą. Nors Tesa prašė ją palydėti iki parduotuvės, atsisakiau. Neturėjau tam nei jėgų, nei nuotaikos, nei noro. Pirštais pradėjau masažuoti smilkinius. Be istorijos turiu dar tris pamokas, jei skausmas nesiliaus tikrai neįsivaizduoju, kaip išgyvensiu. 

- Blogai jautiesi? 

- Ką? - kelias sekundes nesupratau nei kas klausė, nei ko. Pakėlusi akis sutikau į mane įsmeigtą pilką Greiso žvilgsnį. Sekundei susimąsčiau ar jo akys gali būti iš tikro sidabro.

- Klausiau ar blogai jautiesi. Tu išbalusi, - mokytojas su kėde kiek pasisuko į mane. Laukė atsakymo.

- Ne... Viskas gerai. Tik skauda galvą... - dar kelias sekundes pažiūrėjęs į mane linktelėjo. Nuleidau akis ir pirštų galais vėl pradėjau masažuoti smilkinius. Skausmas po truputuką rimo.

- Praeitą pamoką sakei, kad domiesi istoriją. Kodėl? - vėl pakėliau akis į mokytoją... Aš taip labai neturėjau jėgų kalbėtis, bet net jei būčiau norėjusi, nebūčiau galėjusi atsispirti nei jo akims, nei balsui, nei jo klausimui...

- Nežinau. Tiesiog įdomu kas vyko praeityje... Kaip tai pakeitė žmones, aplinką... Kartais supratus praeitį lengviau suprasti dabartį, - arba žinoma nė velnio ne lengviau, bet apie tai jam tikrai neužsiminsiu.

- Štai, kaip. Tai nesi tipinė paauglė, kuri gyvena tik šia sekunde ar ne? - jis kilstelėjo antakį. Aš kiek susiraukiau.

- Aš apskritai nesu tipinis žmogus, - atsakiau. Na gal tiksliau suburbėjau. Mokytojas nusišypsojo.

- Ir kodėl taip manai, Lote?

- Nes jei būčiau, iš istorijos dešimtuko neturėčiau, - mokytojas nusijuokė, nejučia ir pati šyptelėjau. Tas jo juokas ir šypsena - užkrečiami. Į klasę įėjo keletas mokinių, o mokytojas lyg niekur nieko nusisuko atgal prie kompiuterio. 

Galvos skausmo nebebuvo likę...