ISTORIJOS MOKYTOJAS

-16-

Lūkuriavau šalia istorijos kabineto ir galvojau gal šiandien neateiti. Bet aš privalau, argi ne? Prikandusi lūpą pabeldžiau į kabineto duris ir įėjau. Žinojau, kad devintos pamokos pirmadieniais jis neturi. Kabinete jis kalbėjosi su mokyklos pavaduotoja.

- Užeik, mes greit baigsim, - jokio šypsnio, tik šaltas žvilgsnis, kuris vos po sekundės grįžo į pavaduotoją. Nesiklausiau ką jie kalbėjo. Atmerktomis akimis miegojau ir mane iš tuščių apmastymų ištraukė pavaduotojos kulnų kaukšėjimas išeinant iš kabineto. Užsitrenkė durys. Gal minutę kabinete vyravo tyla. Nedrįsau pažiūrėti į mokytoją.

- Galvojau, kad šiandien neateisi, - jo balsas buvo griežtas. Prisiverčiau pažiųrėti jam į akis. Jos buvo šaltos.

- Aš irgi taip galvojau, bet juk turiu ateiti... Jei ne dėl skaidrių tai bent dėl olimpiados... Bent jau taip kalbėjome anksčiau, - mano balsas buvo tylus. Nedrąsus. Žiūrėjau į savo batų nosis, niekaip neprisiverčiau žvelgti į jį. 

- Aš tau taip pat turiu padėti su skaidrėmis. Juk susitarėme. Bet tikrai nemaniau, kad kada turėsiu tau parašyti tris. Kodėl? Kažkas nutiko, kad neišmokai? - papurčiau galvą. Šeštadienį visą dieną padėjau mamai, sekmadienio dieną ji mane išsitempė važiuoti pas senelius, nors zyziau, kad turiu ruoštis pamokoms. Grįžom vos aštuntą. „Neturėjau laiko" - nepasiteisinimas ir toli gražu ne jo problema. Atsidusęs jis paklausė ar turiu flešiuką su skaidrėmis. Linktelėjau ir padaviau jam. Atsisėdusi ant kėdės prie jo darbo stalo įsijungiau projektą, o jis atsistojo už manęs. Vieną ranką padėjo ant kėdės atlošo. Jis mane trikdė. Mūsų draugystė baigėsi ar ne? Trauka liovėsi? Ar viskas liko, kaip buvę? Nurijau seilę ir stebeilijau į pirmą skaidrę.

- Tai ką apie ją sakysi? - jo šaltas balsas mane vėl išmušė iš vėžių. Įkvėpusi, kiek drebančiu iš nerimo balsu pradėjau jam pasakoti, o paskui įjungiau antrą skaidrę, trečią. Atidarius šeštą skaidrę jis mane sustabdė ir pasilenkęs perrašė du sakinius. Jis buvo taip arti. Pasuko galvą ir žiūrėjo tiesiai man į akis.

- Tavo paakiai pajuodę. Blogai miegojai?

- Iki išnaktų mokiausi. Užsnūdau prie stalo, o į lovą atsiguliau tik apie pusę keturių, - jis nustebo.

- Pervargai...

- Stengiausi išmokti temos medžiagą, kad gaučiau geresnį pažymį. Bet, kaip pats matote, nepavyko...

- Matau... atleisk, iš pradžių gal kiek per griežtai suregavau.

- Viskas gerai... manau ir pati būčiau suregavusi ne ką geriau...

- Vis tiek... nereikėjo būti šiurkščiam... - jis vis dar buvo prisilenkęs, ir labai arti. Nežiūrėjau į jį, atsisukus mūsų veidus skirtų vos keli centimetrai, tačiau jaučiau skvarbų sidabrinį žvilgsnį. Jis prisilenkė kiek arčiau ir švelniai, vos juntamai prisilietęs lūpomis man prie skruosto sumurmėjo „atsiprašau". Stuburu perbėgo karštis. - Ryt po pamokų gali ateiti perrašyti darbą.

Jis atsitiesė, o aš, netekusi žado, toliau žvelgiau į šeštąją skaidrę.

- Gali įjungti kitą, su šita jau viskas gerai.

Linktelėjau ir perjungiau, kiek nervingu balsu tęsdama savo pasakojimą apie Da Vinčį, apsimesdama, jog to švelnaus bučinio į skruostą nė nebuvo. Panikuoti ir eiti iš proto galėsiu vėliau.

Pusvalandžio bėgyje prezentacija buvo nušlifuota iki aukso grynuolio, viską išsaugojusi iš USB jungties išsiėmiau atmintuką ir įsimečiau atgal į kuprinę.

- Labai ačiū už pagalbą, tikrai, - pasakiau stodamasi ir dėdamasi kuprinę ant pečių.

- Prašom, lauksiu tavęs ryt, - jis švelniai šyptelėjo. Šyptelėjau ir aš tuo pat linktelėdama. Nieko daugiau nesakiusi išėjau iš kabineto ir tik uždariusi duris išdrįsau paklausti savęs kas ką tik po velnių įvyko.

-

Netikėtumėlis.