ISTORIJOS MOKYTOJAS

-27-

- Galvoju, kad įsivėlėme į pakankamai sudėtingą mokyklos romano istoriją, - jaučiau, jog po šiais žodžiais Greisas turėjo omeny tikrai daugiau nei saugojimąsi nuo mokinių ar sekretorių. Atsidusau. Nežinojau ką atsakyti. Nenorėjau leptelti kažko, kas skubintų įvykius. „Meilei kliūčių nėra" ar kažkoks panašus sakinys būtų viską sujaukęs. Be to, kalbėti apie meilę tarp mudviejų dar tikrai per anksti.

- Galbūt kas nors apie mus parašys lėkštą romaną, kurio pabaigos mes dar net patys nežinome. Sudėtingos knygos būna įdomios... - jaučiau kaip jis šyptelėjo ir kelissyk linktelėjo.

- Galbūt...

Kelias minutes tylėjome, o aš mačiau, jog Greisas mintyse delioja žodžius į vietas. Laukiau nedrįsdama išmušti jo iš vėžių.

- Jeigu būtume įprastoje situacijoje - aš nebūčiau mokytojas, o tu mano mokinė, viso šito pokalbio tikrai nebūtų... Noriu leisti su tavim laiką, noriu tave geriau pažinti, tačiau paprasti pasisedėjimai kavinėse per daug rizikingi. Norėčiau nusivežti tave į gamtą užmiestyje, bet bijau, jog tau tai pasirodys per anksti, kaip ir šitas susitikimas pas mane bute, tačiau šiam vakarui kito varianto nesugalvojau. Akivaizdu, jog šiaip ar taip šitas romanas įgavo didelį pagreitį, nes aš nesusilaikiau tavęs nepabučiavęs, tačiau nenoriu skubėti. Galbūt keista tai girdėti iš vyriškos pusės, bet... grubiai sakant nenoriu apsiriboti susitikimais pas mane bute žiūrint filmus, glamonėjantis ir dulkinantis. Norėčiau pakviesti tave į pasimatymą, tačiau nenoriu tempt tavęs lauk iš komforto zonos, o pakviesti kavos negaliu, nes tai per daug rizikinga... Lote, vedi mane iš proto ir aš nežinau ką su tavimi daryti.

- Šiandien pažiūrėkime filmą, o kitą kartą nuvažiuosim prie ežero ir tu galėsi paimti mums kavos išsinešimui, - šyptelėjau širdyje jausdama neapsakomą šilumą išgirdusi ir jausdama jo rūpestingumą. Jo sidabrinės akys prisimrkė jam šyptelėjus. Rikui buvo svarbu kaip tik tai - būti pas jį bute, žiūrėti filmus ir dulkintis. Jam tai patiko, o aš tuose santykiuose ilgainiui pradėjau nebejausti laimės. Greisas rodė iniciatyvą susitikinėjimui, pasimatymams ir tai man priminė dvidešimto ar devyniolikto amžiaus romanus, kuriuose vyrai pasižymėdavo džentelmeniškumu ir švelnumu.

---

Rinkdamas filmą vaikinas apkabino mane per petį ir pirštų pagalvėlėmis švelniai glostė kaklo linkį. Nepraėjo nė minutė, kai buvau paguldyta ant sofos, o tamsiaplaukis nusėjo bučiniais kaklą ir lūpas. Jo marškiniai, su kuriais šiandien ėjo į darbą, buvo nusviesti ant svetainės kampe stovinčio fotelio. Mano golfytė buvo numesta kažkur šalia jo marškinių. Jo didelės, švelnios rankos rūpestingai išglostė ir išmylavo šonus bei krūtis. Atsisėdęs pasisodino mane ant kelių, o aš apžergiau jį, pirštus įveldama jam į plaukus. Jis karštai bučiavo mano lūpas. Atsitraukus dar kurį laiką taip ir sėdėjome apsikabinę, tyloje, kurią blaškė tik mūsų kvėpavimas. Greisas raminamai glostė man nugarą, o aš pirštais šukavau jo plaukus, kartas nuo karto pakštelėdama į skruostą ar petį.

Jis skendėjo savo mintyse, kažką įtemtai mąstė, nors iš veido atrodė atsipalaidavęs. Atrodė, jog jis tuo pačiu buvo ir čia, su manimi, bet ir kažkur toli toli, kur vargiai galėčiau jį rasti. Nosimi perbraukiau jo petį tyliai klausdama apie ką jis masto. Jis kiek stipriau mane apglėbė ir pakštelėjo į pakaušį, tačiau klausimas taip ir liko neatsakytas. Temo. Kambarys skendėjo prieblandoje, nušviestas televizoriaus skleidžiamos šviesos ir pro šalį pravažiuojančių mašinos žibintų. Dar kūrį laiką taip pasedėjus Greisas trumpam atsiprašė ir po poros minučių grįžo apsirengęs trenigais ir nešinas vienu baltu džemperiu. Ištiesė jį man.

- Pagalvojau gal su megztiniu tau bus komfortiškiau ir patogiau, - dėkodama šyptelėjau. Iš ties, neturėjau noro lįsti į aptemtą rūbą. Džemperyje buvo įsigėręs gaivus Greiso kvapas, iš pasitenkinimo tyliai atsidusau ir prigludau prie jo. Jis vėl mane apkabino ir pagaliau paleido filmą.