ISTORIJOS MOKYTOJAS

-33-

- Tau kažkas negerai, Lote... - sunerimęs Tesos žvilgsnis gundė jai išberti viską, kas vyko pastarąjį mėnesį ir ką savyje kaupiu jau dvi savaites. Skausmas ir ilgesys vis artėjo prie nepakeliamos ribos, kai aš galų gale pasiduosiu, nuleisiu rankas ir pulsiu Greisui į glėbį.

- Nieko, Tesa. Tiesiog nesąmonių virtinė gyvenime. Nieko naujo.

- Na žinai, jei nori pasipasakoti, tai drąsiai rėžk, kas negerai, - jos šilta šypsena mane graudino. Nežinau kas man pasidarė, bet prapliupau raudoti tyliame mokyklos bibliotekos kampe ir lyg dramatiškame filme nuslinkusi siena žemyn sukniubau ant grindų galvą padėdama sau ant kelių. Sukniubau į draugės glėbį ir, kaip maža mergaitė, leidausi raminama ir guodžiama.

Nepajutau, kaip tylūs sakiniai sruvo vienas po kito atskleisdama mėnesį trukusį romaną ir dvi savaites jaučiamą skausmą po to gniuždančio pokalbio su mama. 

- Kris pradėjo įtarinėti mus su Greisu ir, na, juk pati supranti, jei mokykla apie tai sužinos, mums galas... Mama žino, jog jis mano mokytojas ir... mes jau turėjome planą susitikinėti tik pas jį bute arba išvažiuoti į gamtą, kur nors užmiestyje. Planavome važiuoti prie ežero.  

- Kris visada kiša nosį ne ten kur reikia... Bet negi visai nėra jokių išeičių?

- Aš nežinau... Visų pirma man septyniolika ir dėl to aš nieko negaliu padaryti, o mama teisi - tai nelegalu. Jį gali suimti už priekabiavimą.

- Tuomet ruoškitės olimpiadai ir palaukit kol tau sueis aštuoniolika. Tuomet tereikės šaltais veidais bendrauti mokykloje, o už jog galėsit dulkintis, kaip zuikiai ir mylėtis iki paryčių.

Sukrizenau, tačiau gerklėje tebejaučiau gumulą. - Tai vis vien rizikinga...

- Pasikalbėkit. Negali sprendimo priimti ir už jį. Negi negali pabandyti? Net aš matau kaip labai tau jo trūksta.

- Aš taip negaliu. Negaliu rizikuoti jo ateitimi, nes jei jam kas nutiktų, kaltinčiau save visą likusį gyvenimą, - jaučiau, kaip gerklėje vėl kaupėsi milžiniškas gumulas. Tesai bandant klausti dar kažko tik papurčiau galvą ir užsidengiau veidą delnais, alkūnėmis įsirėmusi į kelius. Kaip aš pavargau...

Krūptelėjau nuo skambtelėjusio telefono. Atėjo žinutė. 

Įjungus telefoną širdis praleido keletą dūžių ir aš jaučiau kaip man nutirpo visos galūnės. Pranešimas buvo nuo Greiso.

G: Noriu pasikalbėti.

L: Ne, nėra apie ką.

G: Prašau. Mums reikia pasikalbėti.

L: Aš negaliu rizikuoti mūsų ateitimi... Tai per didelė kaina. Žinau, jog turėjome planą, bet aš per daug bijau.

G: Maldauju. Lauksiu tavęs po devynių pamokų kabinete.

Maldauju... Maldauju... Maldauju...

- Ką darysi? - Tesa, mačiusi visas žinutes, nerimąstingai žvelgė į mane, vildamasi, jog nenusisuksiu nuo Greiso prašymo. Bet aš dvejojau.

- Nenumanau.

-

Kaip jūs darytumėte? Rizikuotumėte mylimo žmogaus ateitimi vien dėl to, jog galėtumėte su juo būti?