ISTORIJOS MOKYTOJAS

-3-

Jei penktadienis būna mano mėgstamiausia darbo savaitės diena, tai šis penktadienis yra visiška išimtis. Jei ne dailės pamoka tai viskas būtų buvę gerai... Bet ne, ponia Loris turėjo paprašyti manęs ir būtent manęs, kad padaryčiau projektinį darbą apie Leonardą da Vinčį ir būtinai pasikonsultuočiau su savo istorijos mokytoju. Leonardas apskritai man jau kiek atsibodusi tema... Kodėl niekas daug nekalba apie Rafaelį ar Mikelandželą..? Vis da Vinčis ir da Vinčis...

Pabarbenau į istorijos kabineto duris ir atidariau. Vyras laisvai sėdėjo prie savo darbo stalo. Galva lengvai atlošta, kojos šiek tiek ištiestos ir pražergtos, o dešine ranka prie ausies laikė telefoną. Su kažkuo kalbėjo. Jau žadėjau atsiprašyti ir uždaryti klasės duris, bet jis atsisuko, pažvelgė į mane ir tyliai, tik kryptelėdamas galva, parodė, kad įeičiau. Atsiprašomai nusišypsojęs jis santūriu rankos gestu paprašė, kad palaukčiau. Atsirėmiau į pirmos eilės suolą, nuo pečių nusimečiau kuprinę ir padėjau ją šalia kojų.

- Taip taip... Mhm, gerai. Būsiu pas tave apie šeštą... - kelias sekundęs tylėjęs, vyras plačiai išsišiepė ir kiek prunkštelėjo. - Tu nepataisoma... Aha, ir aš tave. - turbūt jo mergina, ar žmona pasakė „myliu". Širdyje sukirbėjo keistas jausmas. Pavydas... Nuoskauda..? Taip... mano buvęs su manimi taip nekalbėjo... Ir nesvarbu, jog jam aštuoniolika, kad būti švelniu ir rūpestingu nereikia sulaukti dvidešimt ketverių...

- Sveika. Atleisk, kalbėjau su sese. Kas nutiko? - sesuo?! Jis taip meiliai kalbėjo su sese? Oh... Pilkose akyse žybtelėjo smalsumas ir... rūpestingumas..?

- Laba diena... Aš atėjau su vienu prašymu... - nežinau kokia bitė man įgėlė, bet pasidarė sunku suformuluoti paprastą sakinį. Kas man daros? Dieve, Lote, susiimk.

- Taip... Klausau..? - vyras ragino tęsti. Kairysis jo antakis kiek kilstelėjo.

- Ahm... Žodžiu man reikia padaryti projektinį darbą apie Leonardą da Vinčį... Dailės mokytoja prašė, kad būtinai pasikonsultuočiau su jumis.

Jo akys, nuo manųjų, sekundei, tik vienai sekundei nuslydo prie mano lūpų. Tik jam į jas pažiūrėjus supratau, kad apatinę lūpą prikandau. Greit dantimis ją paleidau ir liežuviu perbraukiau lūpas. Tik tai padarius trenkė suvokimas, kaip, po velnių, tai galėjo atrodyti. 

- Ahm, - vyras atsikrenkštė. - Ar turi pati kokių nors klausimų? Apie Leonardą galima kalbėt labai daug ir įvairiomis temomis. Nuo fizikos ir astronomijos iki dailės ir anatomijos.

- Ne, tikslių klausimų kaip ir neturiu. Ir man reiktų labiau koncentruotis į meno pusę, dailę... Reiktų... Ne tai, kad tos sausos informacijos apie jį, bet nuomonės, požiūrio į jį, į jo darbus. Net nežinau, kaip paaiškinti, - negalėjau nieko padaryti. Žodžiai nelipo vienas su kitu...

 - Viskas gerai aš supratau... Spėju da Vinčis tau jau kiek atsibodęs ar ne?

- Aha... Tiesiog visi apie jį kalba. Pavyzdžiui Rafeliui ar Van Gogui tiek dėmesio nėra skiriama.

- Na taip, bet jie ir nebuvo... Tokios plačios asmenybės kaip Leonardas. Manau, kad jei dar labiau į jį pasigilintum, net ne kaip į menininką, bet, kaip į asmenybę, tau pasidarytų įdomiau. Paskaityk apie jo išradimus, kada išrado, kas tais metais dar įvyko, turėtum rasti įdomių faktų. Jei nori galiu tau atsiųst keletą page'ų kur gali rast neblogos informacijos. Tu pasiskaityk, pasižymėk keltą įdomesnių dalykų, gal turėsi kokių klausimų, pastebėjimų, o tada užbėk pas mane ir galėsim padiskutuot, pabandysiu atsakyt, jei žinosiu atsakymus į tavo klausimus, - vyras nusišypsojo. Linktelėjau.

- Gerai... Jūs atsiųsit į paštą?

- Aha, nepasitikiu dienynų sistema. Kartais ne viskas išsisiunčia.

- Mhm... Gerai, tada ačiū Jums.

- Mielai prašom. Jei spėsiu atsiųsiu šį vakarą, jei ne atsiųsiu šeštadienį ryte, vyras nusišypsojo.

- Gerai. Tuomet viso gero... Gero savaitgalio, - taip pat šyptelėjau. Jo švelnios akys sušvelnėjo dar labiau. Meili šypsena papuošė veidą.

- Ačiū, tau taip pat.

***

Trumpokos dalys, ką?

Be to su praėjusiomis šventėmis visus!