MINT TEA

2.22

01.02

Tylus beldimas į duris pažadino mane iš keisto sapno. Papurčiusi galvą atsisedau savo lovoje ir pasitryniau akis rankomis.

-Užeikit.-pasakiau ne taip garsiai kaip tikėjausi, tikėdamasi, kad tas, kas laukia už durų visgi mane išgirdo.

Už kelių sekundžių durys prasivėrė ir į kambarį įėjo mama.

-Kaip laikaisi?-šyptelėjo.

-Tikriausiai gerai.-nežymiai linktelėjau.

-Ar galime pasikalbėti?-paklausė žengdama arčiau.

-Žinoma.-parodžiau ranka, jog prisėstų šalia manęs ant lovos.

-Man kai kas neduoda ramybės.-atsiduso.

-Yeah?-susirūpinau.

-Iš tiesų, tai tu.-kostelėjo.-Nuo vakar vakaro elgiesi keistai. Ar yra kažkas apie ką norėtum pasikalbėti?

-Oh...-nuleidau žvilgsnį.-Tikriausiai, kad ir kaip stengčiausi, man nepavyktų nieko nuo tavęs nuslėpti.-atsidusau.

-Aš tiesiog nenoriu, jog jaustumeis nelaiminga.-truktelėjo pečiais.

-Žinau, tiesiog...-pakėliau akis į ją.-Galbūt galėtume tai perkelti kitam kartui? Vis dar bandau surikiuoti savo mintis. Šiuo metu iš mano padrikų sakinių nebūtų jokios naudos.

-Žinoma, kada tik norėsi, mieloji.-ji lengvai šyptelėjo ir paglostė mano ranką.

Sekundėlę pagalvojusi prisislinkau arčiau ir apsivijau mamos kaklą rankomis. Galėjau suprasti, jog ji nesitikėjo tokio gesto iš manęs, bet po kelių akimirkų pajaučiau kaip ji mane taip pat apkabina.
Tikriausiai nepraėjo nė minutė, kai pajaučiau sūrias ašaras tekant mano veidu. Negalėjau jų sustabdyti.
Viskas ką laikiau beveik parą išsiveržė ir aš niekaip negalėjau to sustabdyti. Netrukus nebylios ašaros pavirto į kukčiojimą, o vėliau prisidėjo ir šiek tiek isterijos.

-Viskas bus gerai.-sušnabždėjo ji švelniai glostydama man plaukus.

-Aš tiesiog, nebežinau, mama...-sušniurkščiau.

-Galbūt tau reikėtų pertraukos nuo visko?-lėtai ištarė.

-Ką turi omeny?-atsitraukiau nuo jos sutelkdama žvilgsnį į ją.

-Gyveni pakankamai įtemptą gyvenimą. Pagalvok pati: susipažinai su Austin, tie santykiai subyrėjo greičiau nei smėlis laikrodyje. Tuomet šiems santykiams net neatšalus pradėjai draugauti su Zayn. Vėliau Zayn išvyko, prasidėjo naujas etapas - universitetas. Tuomet nelaimė su Ava. Dabar taip pat esi kaip nesava ir matau, jog tau skauda. Nė nekalbu apie situaciją prieš tai, tavo tėtis ir aš elgėmės su tavimi ne itin maloniai. Kad ir koks kiaulė jis buvo, jo mirtis daugiau ar mažiau mus paveikė.-atsiduso.-Malia, tai jog tau reikia pailsėti jokiais būdais nereikš, jog esi silpna. Galbūt tai išeis tik į gerą.-šyptelėjo nušluostydama mano šlapius skruostus.-Vis dar turi savaitę atostogų, pagalvok apie tai, gerai?

Sunkiai atsidusau ir nuleidau galvą žemyn.

-Žmonėms nutinka daug didesnių nelaimių. Nė nepalyginsi jų su mano "problemomis" dėl vaikinų ir šiek tiek gyvenimiško streso.-parodžiau kabutes.

-Galbūt. Bet prisimink, jog negali nustatyi dydžio problemoms. Kas tau atrodo didžiulės nelaimės, kitiems gali atrodyti tik trumpalaikis nuosmukis, kuris laisvai gali būti išsprendžiamas. Pažvelk į Ava: ji atsigavo vos per kelias dienas ir vėl yra pasiruošusi eiti į universitetą, lyg nieko nebūtų nutikę.-truktelėjo pečiais.-Tau tiesiog reikia šiek tiek daugiau laiko su viskuo susidoroti.

-Tu teisi.-atsakiau pagalvojusi.-Man tikrai praverstų pertrauka.

-Rytoj galėsime išvažiuoti kelioms dienoms. Išjungsime telefonus ir tiesiog pabūsime dviese užmiestyje. Ką manai apie tai?-nusišypsojo.

-Skamba puikiai.-sukikenau pati save nustebindama.

-O dabar - kelkis! Jei norime rytoj išvykti, šiandien turime padaryti begales darbų!-suplojo rankomis pakildama nuo lovos.

-Mamaa..-numykiau.

-Nagi, bus smagu.-nusijuokė.

-Uh... Padarykime tai.-užtikrintai linktelėjau ir pakilau nuo lovos.