MINT TEA

2.9

11.28

-Sveika, Ava.-pasakiau.-Žinau, jog nenori su manimi kalbėti ir aš visiškai suprantu kodėl, bet pastarasias kelias dienas nepasirodei universitete ir man neramu.-atsidusau.-Be to, galbūt galime pasikalbėti? Nebenoriu pyktis ir aš tikrai atsiprašau.

Palikusi žinutę balso pašte sugrūdau savo telefoną giliai į kišenę ir nuskubėjau kavinukės link.
Lauke buvo beprotiškai šalta, be to ėmė snigti ir tai nebuvo labai malonu, žinant, jog visur turiu vaikščioti pėščiomis.
Truktelėjau kavinės duris ir užėjusi nusipurčiau sniegą. Prie prekystalio stovėjo Julia ir nuobodžiai vartė kažkokį žurnalą.

-Labas.-nedrąsiai ištariau.

Julia kilstelėjo akis į mane ir šyptelėjo.

-Sveika.

-Ar Ben šiandien dirba?-paklausiau apsidairydama.

-Ne, jis pasiėmė laisvą dieną.-truktelėjo pečiais.-Ar kas nutiko? Atrodai sunerimusi.

-Nemačiau Avos universitete jau kelias dienas ir ketinau paklausti ar jai viskas gerai.-atsidusau.

-Oh... vis dar nesišnekat?-užjaučiamai pažvelgė.

-Yeah, prisidariau bėdų.-linktelėjau.

-Ben minėjo.-sukikeno.-Esu tikrai, jog jai viskas gerai, bet parašysiu Ben ir paklausiu. Tuo tarpu gali prisėsti, padarysiu tau kavos, ką manai?-išsišiepė.

-Uh... arbatos.-šyptelėjau nusprendusi, jog dabar tikrai nelaikas kvailiems principams ir arbata mane nuramintų.

-Gerai.-nustebo.-Išsirink.-ištiesė ranką i lentą su arbatų pavadinimais.

-Nustebink mane.-nusijuokiau ir jai linktelėjus akimis išsirinkau staliuką.

Įsitaisiusi naršiau telefone ir laukiau kol Julia praneš ką nors apie Ava arba tai, kad mano arbata jau paruošta.
Parduotuvės skambutis pranešė, jog atėjo naujas lankytojas, bet neatkreipiau į dėmesio, kol neišgirdau dviejų žodžių apvertusių mano gyvenimą aukštyn kojom.

-Mėtų arbatos.-ištarė lėtai.

Pavarčiau akis negalėdama patikėti, jog šis avigalvis persekioja mane visur kur beeičiau. Nors kita vertus, šis miestelis nėra labai didelis ir aš nuolat vaikštau į tas pačias vietas.

Buvau paskendusi savo mintyse, kol jas išblaškė priešais mane klestelėjęs Zayn.

-Sveika.-šyptelėjo.

-Rimtai?-kilstelėjau antakius.

-Kas?-nusijuokė.

-Aplink pilna staliukų, susirask kitą.-nuleidau akis į savo telefoną.

-Mums reikia pasikalbėti.-pasakė jau surimtėjęs.

-Ne. Tau reikia dingti iš čia, kol tau nevožiau.-susiraukiau.

-Malia, aš rimtai. Turiu tau daug ką paaiškinti.-jo žodžiai privertė mane vėl pakelti akis.

-Manau tavo laiškas buvo pakankamai aiškus.-sarkastiškai šyptelėjau.

-Tai neteisinga, aš neturėjau pasirinkimo.-jis papurtė galvą.

Akies krašteliu pastebėjau Julia, kuri pastatė du vienkartinius puodelius ant prekystalio.

-Nustok.-atsistojau.-Neturiu tau ką pasakyti, o taip pat neketinu klausyti tavo kvailų pasiteisinimų.

Palikau jį sėdėti prie stalelio ir nukulniavau pasiimti savo arbatos. Padėjau kiek didesnę kupiurą nei kainuoja arbata ir padėkojusi išskubėjau iš kavinės.

Viduje virė daugybė emocijų. Nekenčiau to, jog Zayn lyg niekur nieko atsiranda mano gyvenime, priverčia mane jį įsimylėti, o tada dingsta palikdamas prakeiktą laišką. Dar labiau erzino tai, jog jis vėl išdygo iš niekur. Galiausiai, mane be galo siutina tai, jog aš noriu jo išklausyti. Aš noriu duoti jam šansą viską paaiškinti. Kad ir kaip niekšiškai jis su manimi pasielgė.

-Malia!-išgirdau Zayn balsą sau už nugaros.-Po velniais, sustok!-jo žingsniai vis artėjo, bet aš nė neketinau atsisukti.

Netrukus buvau sugauta už rankos ir man visgi teko sustoti. Mano žvilgsnis sutiko rudas Zayn akis ir jo susirūpinusią veido išraišką.

-Aš negaliu, Zayn.-ištraukiau savo ranką iš jo.-Negaliu klausyti tavo pasiteisinimų.

-Kodėl?-lengvai papurtė galvą.

-Nes...-atsidusau.-Bijau, kad tau atleisiu.