MINT TEA

2.24

Nunešiau krepšį ir lagaminą į mamos automobilį stovintį kieme ir grįžau vidun.

-Mama!-šūktelėjau.-Aš jau pasiruošusi.

-Puiku.-atsiliepė ir netrukus pasirodė laiptų viršuje nešina rankine ir kelioniniu krepšiu.-Liam, mielasis, ar galėtum per šias dienas užsukti palaistyti mano augalus?-ji paklausė praeidama pro mus.

-Taip, žinoma.-jis energingai palinksėjo.

-Ačiū.-šyptelėjo įduodama jam namų raktą.

-Manau man laikas.-sumurmėjau stebėdama kaip mama įsėda į savo automobilį ir pradeda reguliuoti veidrodėlius.

-Lauksiu sugrįžtant.-liūdnai šyptelėjo.

-Jausmas toks, lyg atsisveikintume visam gyvenimui.-nusijuokiau.

-Yeah, tai keista. Nežinau kodėl.-truktelėjo pečiais.

-Perduok Aliss linkėjimus ir būtinai aplankykit Ava.-priminiau mums einant į kiemą.

-Būtinai.-linktelėjo.

Užrakinusi duris ir paskutinį kartą apsikabinusi bei atsisveikinusi su Liam nulydėjau jį žvilgsniu ir patraukiau mašinos link. Atsidususi truktelėjau dureles ir klestelėjau šalia išsišiepusios mamos.

-Pasiruošus?-paklausė paskutinį kartą tvarkydama veidrodėlį.

-Taip.-šyptelėjau.

-Prisisek saugos diržą.-mama perspėjo prieš mums išsukant iš kiemo.

-Žinau, mama.-atsidusau ir padariau ką ji sakė.

-Ar esi tikra, jog nieko nepamiršai?-paklausė dairydamasi po atomobilį.

-Patikėk. Tikrai nepamiršau.-nusijuokiau papurtydama galvą.

Aš, kaip ir mano mama, esame itin organizuotos ir tvarkingos, kai kalba eina apie daiktų dėliojimą kelionėms. Kiekviena pasidarome sąrašą ir taip nieko nepamirštame. Tai vienas iš dalykų, kurie mus sieja.

-Puiku. Galime važiuoti.-linktelėjo ir pagaliau pajudėjome iš vietos.

Nebuvau tikra kur mes važiavome, bet nusprendžiau mamos per daug nekamantinėti. Pasitikiu ja, ji mane pažįsta ir žino ko man reikia.
Praėjus šiek tiek laiko mano akys apsunko ir nusprendžiau šiek tiek nusnūsti, kol pasieksime kelionės tikslą. Užmerkusi akis pasinėriau į gilų miegą ir galėjau prisiekti, jog prieš pat man užmiegant savo mintyse galėjau išvysti Zayn veidą.

Mane pažadino lengvas purtymas. Lėtai pramerkiau akis ir nusižiovavau. Iš pradžiu neatkreipiau dėmesio į tai, kur mes esame, nes vis dar bandžiau atsibusti.

-Mes jau čia.-mama sušnabždėjo.

Iš automobilio durelių išsiėmiau telefoną ir patikrinau valandas. Susiraukiau suprasdama, jog miegojau net kelias valandas. Prisiekiu, atrodė, jog praėjo tik pusvalandis.
Kilstelėjau galvą apsižvalgydama ir pamatydama kuklios išvaizdos namą su apsnigtu kiemu ir supynėmis.

-Kur mes esame?-paklausiau dar kartą žiovaudama.

-Pakankamai toli nuo namų.-atsakė, bet nė neketino pasijudinti iš vietos.

-Gerai, tai skamba paslaptingai.-nusijuokiau.-Ar mes ketiname užeiti vidun?

-Tu - taip. O aš palauksiu čia.-linktelėjo.

-Palauksi?-susiraukiau.-Palauksi ko konkrečiai?

-Kol tu grįši, žinoma.-pasakė lyg tai būtų didžiausias absurdas.

-Mama, kas vyksta?-apsidairiau.

-Eik.-parodė durų link

Dar kartą keistai į ją pažiūrėjau ir lėtai atsisegiau diržą. Stebėdama ją lėtai lipau iš automobilio ir uždarinėjau dureles. Vis atsisukdama atgal žingsniavau link namo durų ir stengiausi sugalvoti kur mes galėtume būti. Galbūt tai mano seneliai ar kokie nors kiti pamiršti giminaičiai, apie kuriuos nieko nežinojau?

Paspaudusi durų skambūtį, vis žvilgčiodama į mamą, kantriai laukiau kol kasnors atidarys duris. Neįsivaizdavau ko galėčiau tikėtis ir ką mama sugalvojo.
Durų spyna trakštelėjo pranešdama apie tai, jog kažkas rakina duris ir netrukus jos atsivėrė.
Mano žandikaulis atvipo, o akys atsidūrė ant kaktos.

-Malia?-susiraukė.

-Aš...-pasimečiau ir vėl atsisukau į mamą, kuri tik iškėlė du nykščius.-Nežinau ką čia veikiu.

-Norėtum užeiti?-paklausė.

-Amm...-šiek tiek sudvejojau.-Taip.-linktelėjau.-Iš tiesų, ne. Aš nežinau.-truktelėjau pečiais.

-Puiku?-nusijuokė ir pamojavo mano mamai.

-Aš neesu visiškai tikra, kodėl mano mama mane čia atvežė, bet tikriausiai...ji žino ko man reikia labiau nei aš pati.-staiga žodžiai ėmė lietis patys.-Ir aš bandžiau įrodyti sau, jog taip bus geriau, bet... tikriausiai giliai širdyje gailėjausi priėmus tokį sprendimą ir... jei pasiūlymas vis dar galioja, norėčiau pradėti viską iš naujo. Kartu.

Zayn stovėjo kaip įbestas ir kelias minutes paprasčiausiai žiūrejo man į akis.
Buvau beapsisukanti eiti atgal ir mirti iš gėdos, kai pajaučiau šiltas lūpas ant savųjų.
Pagaliau tas jausmas grįžo. Drugeliai pilve, šilumos jausmas visame kūne ir vidinės stiprybės pliūpsnis.

-Ačiū.-sušnabždėjo atsitraukęs.

-Už ką?-paklausiau taip pat tyliai.

-Už tai, jog grįžai. Prisiekiu, daugiau tavęs nepaliksiu. Niekada.