MINT TEA

27.

10.19

Atrodo mano veidas buvo visiškai ištinęs ir permirkęs nuo pralietų ašarų, rankas bei kojas veržė stiprios virvės, kurios tikriausiai paliks žymes ant riešų, o man už nugaros vis dar sėdėjo sąmonės netękusi Aliss. Manęs neramino ir tai, jog negalėjau jai niekuo padėti. Vos kelios sekundės ir mes jau sėdime šaltoje, tamsioje patalpoje, kurioje kaip spėju knibžda įvairių gyvių. Man po truputį darėsi šalta ir ėmė svaigti galva, todėl buvau tikra, jog netrukus aš taip pat atsijungsiu.

Girgždančios metalinės durys lėtai prasivėre ir pro jas sklindanti šviesa lėtai apšvietė patalpą. Susiraukiau nuo šviesos pliūpsnio ir pajaučiau, jog man be galo skauda galvą.
Kaukėtas vyras lėtai apėjo mus abi ir patikrinęs Aliss pulsą vėl pradingo už durų. Tikriausiai norėjau jam ką nors pasakyti ar paklausti, bet žodžiai užstrigo gerklėje ir aš vėl pajaučiau skruostais riedančias ašaras.

Nežinau kiek laiko praėjo, bet niekas vis dar neužsuko mūsų patikrinti. Šioje patalpoje sunku susigaudyti laike, bet manau jau netrukus išauš rytas ir galbūt kas nors paaiškins kas, po velniais, čia vyksta.
Išgirdau nežymią dejonę ir pajaučiau kaip Aliss lėtai judina savo surištas rankas bei sukinėja galvą. Galėjau girdėti kaip ji po truputį atsibudo ir ėmė blaškytis.

-Kas per šūdas?-paklausė gergždžiančiu balsu.

-Ar tu sveika? Kaip jautiesi?-šiaip ne taip pavyko išlementi kelis žodžius.

-Malia?-ji pasimuistė.-Kur mes?

-Neįsivaizduoju.-atsidusau.-Atrodo...mus pagrobė?-klausiamai atsakiau.

-Pagrobė?!-suspigo.-Kas?!

-Aš nežinau. Jie nieko nesakė.-sumurmėjau.

-Jie? Kas yra jie?-vėl pasimuistė.

-Aš nežinau, gerai?!-sušukau.-Žinau tiek pat kiek tu.-susiraukiau.

Aliss tikriausiai norėjo kažką atsakyti, bet ją pertraukė pro duris įėjęs būrys kaukėtų vaikinų. Jie atsistojo prie durų, o vienas patraukė mūsų link. Atrišęs Aliss kėdę nuo manosios jis apsuko ir dabar ji sėdėjo šalimais, bet vis dar surišta.
Pro duris įėjo kiek senstelėjęs, kostiumuotas vyras ir prisiartinęs pakankamai, jog matytume jo veidą, išsišiepė.

-Damos.-kreipėsi į mus.-Atrodote nuostabiai.

Nei viena iš mūsų neištarėme nė žodžio. Susižvalgėmė ir atsisukome atgal į kostiumuotą poną iškrypėlišku veidu. Aš jo tikrai nepažinojau ir labai abejoju, jog esu mačiusi nors kartą, todėl vis dar jaučiausi sumišusi.

-Koks aš nemandagus.-nusijuokė.-Mano vardas Hektoras. Pavardės jums žinoti nereikia. Malonu pagaliau jus turėti čia. Nelengva buvo jus sučiupti, nes visuomet būdavote ne vienos.

-Ko tau reikia iš mūsų?-susiraukė Aliss.

-Neskubėkim.-jis kilstelėjo ranką.-Noriu supažindinti jus su savo berniukais. Tai Brandonas.-parodė stovintį šalia mūsų.-Štai ten matote Ashton. Šalia jo stovi Carter. Matt bando apsimesti kietu, bet jis naujokas.-sukikeno.-Ir žinoma mūsų pats geriausias - Noah.

-Mums nuoširdžiai nerūpi šių suskių, o tuo labiau tavo vardai. Sakyk kokio šūdo čia mus atvilkai arba paleisk.-pro sukąstus dantis iškošė Aliss.

Persmelkiau ją piktu žvilgsniu ir vėl nusisukau. Tylėdama mintyse meldžiausi, jog ji užsičiauptų ir mes neprisidarytume bėdos. Šie vyrai stiprūs bei ginkluoti, todėl su jais rizikuoti tikrai neverta. Kas žino, ką jie mums galėtų padaryti?

-Oh, mieloji. Žinoma, kad jums nerūpi mano vardas ar pavardė. Man taip pat nerūpi jūsiškiai.-nusikvatojo.-Vienintelė pavardė, kuri mane domina yra Malik.