09.01
Šaltas rudens oras visada mane nervino. Rugsėjis kątik prasidėjo, bet oras jau bjaurus. Kiekvieną kartą atėjus rudeniui, negalėdavau sulaukti pavasario. Pakėliau akis į apsiniaukusį dangų ir paspartinau savo žingsnį, baimindamasi, jog tuojaus pradės lyti.
Įėjus, kaip visada, suskambėjo varpelis pritvirtintas prie durų, o aš atsidusau iš palengvėjimo, nes pagaliau buvau ten, kur šilta.-Kodėl vėluoji?-prieš akis išdygo pikti mamos ir tėčio veidai.
-Autobusas neatvažiavo, teko eiti pėsčiomis.-sumurmėjau.
-Kitą kartą paskubėk ir eik greičiau.-piktai sumurmėjo tėtis ir abu grįžo atgal.
Numečiau kuprinę į savo spintelę, nusirengiau paltą ir pasiėmusi prijuostę, ją užsirišau. Atsistojusi prie prekystalio nusišypsojau mielai rudų plaukų moteriai, kuri buvo čia atėjusi su trimis mergaitėmis. Kaip spėju, tai jos dukros.
-Sveiki, ko norėtumėte?-paklausiau mandagiai.
-Manau aš užsisakysiu late.-šyptelėjo moteris ir atsisuko į merginas.
-Aš norėčiau karšto šokolado.-nusišypsojo mažiausioji.
-Ar turit tiesiog paprastos juodos kavos?-paklausė vyriausioji mergina.
-Taip, žinoma.-linktelėjau.
-Tuomet dvi.-šyptelėjo.
Įmušiau viską į aparatą ir joms susimokėjus ėmiau ruošti jų gėrimus. Pastačiau visus gėrimus ant prekystalio ir jos padėkojusios išėjo.
-Mes išeiname. Žinai kada turi būti namie.-griežtai pasakė mama ir jie su tėčiu išėjo namo.
Visa parduotuvėlė liko mano priežiūroje. Kaip visada.
Žvilgtelėjau į laikrodį, kuris rodė beveik ketvirtą valandą dienos. Šyptelėjau kai pastebėjau, jog rodyklė artėja prie šeštos valandos. Jis netrukus čia ateis.
Aptarnavau dar kelis žmones. Dauguma jų užsisako kavos arba kokio nors kitokio itin intensyvaus gėrimo, kuris turi begales kalorijų. Nors pavadinimas sako, jog tai arbatos parduotuvė, retas, kuris ją čia perka.
Supratusi, jog jau be dešimt šešios nuėjau į prduotuvės tualetą. Pažvelgusi į veidrodį šiek tiek rankomis perbraukiau plaukus ir pasiryškinau lūpas pieštuku. Nužvelgusi savo atvaizdą veidrodyje šypteliu ir grįžtu į savo darbo vietą. Skaičiuoju minutes likusias iki šeštos valandos ir štai jis įžengia į parduotuvę. Rudos akys, juodi plaukai, odinė striukė dengianti juodus marškinėlius bei aptempti džinsai. Jau iš tolo galiu užuosti jo kvepalus. Mūsų žvilgsniai susitinka ir jis nusišypso lengvai prikąsdamas savo liežuvį tarp dantų.-Sveika.-šypteli priėjęs prie prekystalio.
-Labas.-šypteliu.-Kaip visada?
-Puikiai mane pažįsti.-nusijuokia.
Linkteliu ir pradedu ruošti mėtų arbatą. Kruopščiai atrenku tik geriausiai atrodančius mėtų lapelius, dedu tiksliai tiek medaus kiek nurodyta, jog niekur nepadaryčiau klaidų. Jis visą laiką mane stebi, kas priverčia jaustis maloniai. Net jo nepažinodama, galėjau pasakyti, jog man jis patiko. Nors jis buvo tatuiruotas, grėsmingai atrodantis vaikinukas, žinojau, jog viduje jis nuostabus. Labiausiai dominantis dalykas apie jį, buvo tai, jog jis kiekvieną vakarą, šeštą valandą atvažiuodavo čia ir užsisakydavo mėtų arbatos. Jis buvo be galo gražus, o net nežinojau jo vardo, bet taip niekada ir neišdrįsau paklausti.
-Tavo arbata.-padėjau kartoninį puodelį ant prekystalio.
-Grąžą pasilik.-padėjęs smarkiai per didelės vertės kupiūrą ant stalo sumurma ir palieka parduotuvę.
Atsiskaičiuoju reikalingą dalį, kurią turiu įdėti į kasą, o kitus pinigus susidedu į kišenę. Likusi darbo dienos dalis buvo pragariškai nuobodi. Klientų beveik nebuvo, todėl paruošiau namų darbus, pradėjau tvarkytis ir tris kartus perskaičiavau ar kasoje netrūksta pinigų.
Likus penkiolikai minučių iki uždarymo pradėjau po truputį tvarkytis. Jau ketinau nusirišti prijuostę, kai varpelis suskambėjo ir į parduotuvėlę įėjo mielų bruožų vaikinukas. Jis buvo gražus, bet visiška prieš tai buvusio vaikino priešingybė. Šis buvo apsivilkęs užsagstomus šviesiai mėlynus marškinius, sukištus į kostiumines kelnes. Jo plaukai buvo šviesiai rudi ir tvarkingai sušukuoti. Manau jis tikrai neturėjo jokių tatuiruočių. Sukikenau iš savo minčių.-Dar dirbate?-paklausė.
-Taip, dar dešimt minučių.-nusišypsojau.
-Oh, ačiū Dievui spėjau, mama sakė, jog čia pats skaniusias karštas šokoladas miestelyje.-atsiduso.
-Tikėkimės nemelavo.-nusijuokiau ir ėmiau ruošti karštą šokoladą.-Prašau.-padėjau jį ant stalo ir paėmiau iš vaikino pinigus.
-Ačiū.-pasakė ir paragavo šokolado.-Jis nuostabus.-iškėlė nykštį.-Beje, aš Austin.-ištiesė ranką.
-Malia.-paspaudžiau ją.
-Malonu susipažinti, Malia.-nusišypsojo.
-Ir man.-šyptelėjau atgal.
-Ar eini į vietinę mokyklą?-paklausė pasiremdamas į prekystalį.
-Taip.-linktelėjau.
-Tuomet susitiksime mokykloje.-šyptelėjo ir sukosi eiti.
-Niekada nemačiau tavęs pas mus.-pakėliau vieną antakį.
-Atsikraustėme tik šią vasarą.-patrukčiojo pečiais.-Iki!-pamojo išeidamas ir aš padariau tą patį.
Sutvarkiusi visą parduotuvę apsivilkau savo striukę ir ant pečių užsimečiau kuprinę. Visur išjungiau šviesas ir užrakinusi bei patikrinusi duris žingsniavau namo.
Įėjusi į vidų pasikabinau striukę ir nusimovusi batus nuėjau į svetainę, kur tėvai žiūrėjo televizorių.
-Aš jau namie.-pasakiau stovėdama tarpduryje.
Jie abu atsisuko ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Tikriausiai beviltiškai bandė surasti priežastį, dėl kurios galėtų išsikrauti ant manęs, bet deja, jiems nepavyko, todėl jie nusuko akis atgal į televizorių. Užbėgau laiptais ir užsidariau savo kambario duris. Įsidėjusi ausinukus šiek tiek apsitvarkiau kambarį ir paruošiau visus namų darbus. Kadangi šiandien buvo tik pirma diena mokykloje, jų nebuvo labai daug. Pabaigusi visus darbus nuėjau į vonią, o iš jos tiesiai į lovą.
YOU ARE READING
MINT TEA
FanfictionMalia Lewis - tai eilinė paauglė su problemomis šeimoje. Dvyliktoje klasėje jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir iš naivios, vaikiškos mokinukės ji priversta tapti subrendusia, atsakinga moterimi.