MINT TEA

10.

Kadangi klientų nebuvo, uždariau kavinę kiek anksčiau ir parėjau namo, nelaukdama Zayn. Su Liam apsikeitėme kontaktais ir prižadėjo būtinai susitikti.
Dabar sėdėdama skaičiau knygą ir laukiau kol mama parsiveš tėtį iš ligoninės. Lauke pasigirdus riksmams, supratau, kad jie jau čia.

-Po šimts, Steven, iš kur aš galėjau tai žinoti?!-šaukė mama įėjusi.

-Nes tu padarei tai! Tu norėjai, kad taip atsitiktų.-šaukė tėtis.-O galbūt ir ne! Galbūt ta maža gyvatė viską padarė!

-Palik Malia ramybėje, niekas sušiktai nekaltas dėl tavo ligos!-mamai trūko kantrybė.

-Nuo kada pradėjai ją ginti?!-tėtis pradėjo lipti laiptais.

-Atstok nuo jos!-dar spėjau išgirsti mamos balsą prieš atsilapojant durims.

-Ar dabar jautiesi laiminga kai taip padarei?!-sušuko.-Man sušiktas vėžys ir jo neįmanoma pagydyti. Kaip manai, kas kaltas Malia?!

-Aš?-klausiamai atsakiau.

-Būtent!-trenkė durimis ir nubildėjo žemyn.

Papurčiau galvą ir nusivaliau išriedėjusią ašarą. Užverčiau knygą ir išsitiesiau lovoje.
Ką tokio vaikas turėtų padaryti savo tėvui, jog šis jo imtų nekęsti?
Iš po lovos iškrapščiau seniai pildytą dienoraštį. Kadangi niekada neturėjau draugų, vienintelis būdas išsipasakoti būdavo minčių perkėlimas ant popieriaus. Trumpai pamąsčiau apie ką norėčiau papasakoti ir pradėjau rangyti raides.

"Mielas Dienorašti,
paskutinį kartą rašiau prieš daugiau nei metus ir deja, nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kažkodėl žmonės ėmė man šypsotis, padėkoti per treniruotę ar net linkteli galva prasilenkiant kolidoriuje. Nežinau kodėl staiga visiems taip parūpo bendravimas. Ar tai dėl to, jog pagaliau subrendome ir supratome, jog tyčiotis ar ignoruoti kitus yra paprasčiausiai žema? O gal dėl to, jog tai paskutiniai metai, kai dar galime sutaisyti visas klaidas padarytas per vienuolika metų? Kiti tikriausiai tiesiog visuomet buvo malonūs, bet buvau per daug užimta savimi, jog to net nepastebėjau. Šie metai paskutiniai ir manau man laikas truputėlį pagyventi. Atrodo, jog susiradau naujų draugų. Ir nemažai. Dabar mano gyvenime yra Austin - vaikinas, kurio mama jam pasakė apie mano ruošiamą karštą šokoladą. Jis mielas, puikiai mokosi, yra protingas. Nors kartais man atrodo, jog jis mėgsta kontroliuoti, bet man tai netrugdo. Taip pat susipažinau su Aliss. Ji nuostabi. Nors mes šokam toje pačioje komandoje jau daugiau nei trejus metus, niekada neesame kalbėję, todėl tai nauja man. Žinoma, Clara niekur nedingo, bet ji labiau mano pamokų partnerė. Šiandien įvyko netikėtinas siurprizas - į miestelį sugrįžo Liam ir aš be galo tuo džiaugiuosi, manau atnaujinsime ryšius. Ir galų gale Zayn. Zayn yra...kitoks. Jis mandagus, bet tuo pačiu labai paslaptingas. Kiekvieną vakarą, lygiai šeštą jis ateina nusipirkti mėtų arbatos. Aliss sakė, jog jis panašus į tokį, kuris geria kavą. Bet manau ji klysta. Žmogaus išvaizda negali nusakyti jo asmenybės.
Be to, mano tėtis susirgo vėžiu. Nors tai yra siaubinga, bet nežinau dėl ko labiau liūdžiu: dėl to, jog mano tėvas gali mirti ar dėl to, jog dėl savo ligos jis kaltina mane? Bet kokiu atveju, tikiuosi jis pasveiks.
Iki kito karto."

Pati nespėjau pajusti, kaip mano gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis ir absoliučiai viskas keičiasi. Viskas yra labai keista ir aš neesu tikra ar noriu turėti tiek daug žmonių savo rate. Nes kai jie dings - skaudės dvigubai.