MINT TEA

28.

Mano galvoje vis sukosi to keisto vyro ištarti žodžiai. Kuo Zayn susijęs su šiuo pagrobimu ir ką visa tai reiškia?
Visi paliko patalpą jau prieš kelias minutes, bet mudvi su Aliss vis dar negalėjome atsitokėti. Stengiausi suvesti visus galus ir man niekaip nepavyko to padaryti.
Skrandis ėmė gurgti pranešdamas, jog jau ilgą laiką negavo jokio maisto. Visas kūnas buvo išdžiuvęs nuo vandens stygiaus bei nuolatinio ašarų liejimo. Riešai ir kulkšnys tikriausiai jau sruvo krauju nuo per stipriai surištų virvių, o pati jaučiau nenumaldomą norą kristi ant žemės ir užsimerkti.

-Man sušiktai skauda viską.-Aliss tikriausiai užvertė galvą.

-Man taip pat.-sumurmėjau.

-Kaip gali būti tokia rami? Mes uždarytos nežinia kur, o tu tiesiog į nieką nereaguoji.-piktinosi draugė.

-Ar norėtum, jog rėkaučiau bei drąskyčiaus?-paklausiau.-Juk pati girdėjai ką jie sakė. Niekas mūsų čia neišgirs. O jei pajudinsiu savo rankas bei kojas, bijau, kad neatlaikysi mano skausmo dejonių.-atsidusau.-Aš nenoriu problemų, Aliss. Aš noriu turėti sušiktą viltį, jog mums pavyks pasprukti iš čia gyvoms.

-Atleisk. Aš tiesiog... negaliu pakęsti skausmo. Pasidarau labai irzli.-švelniu tonu pasakė.

-Neleiskim, kad šitas košmaras mus pribaigtų.-akyse vėl susikaupė ašaros.

-Prisiekiu, jei išeisiu iš čia gyva, nužudysiu Zayn už tai.-atsiduso Aliss.

Nesugebėjau nieko atsakyti, bijodama, jog bet kurią minutę pratrūksiu, tad stipriai prikandau lūpą stengdamasi suvaldyti riedančias ašaras. Vis dar atsisakiau patikėti, jog tai Zayn kaltė ir būtent dėl jo mes čia. Nenorėjau galvoti, jog Zayn, tas kuris pasikvietė mane susipažinti su savo mama, leido man jį prisileisti taip arti, galėtų pasielgti taip siaubingai. Mintyse nusikeikiau, jog nepaklausiau savo nuojautos, kuris sakė, jog viskas vyksta per greitai ir aš nė nepažįstu Zayn. Deja, dabar esu priversta sėdėti čia ir mokėti už savo klaidas. Šią minutę negalėjau patikėti, jog kažkada galėjau skųstis savo gyvenimu. Tokiose situacijose norėčiau grįžti pas mane ignoruojančius ir žeminančius tėvus ar net Austin, kuris stengėsi kontroliuoti kiekvieną mano gyvenimo žingsnį. Kad ir koks nuobodus mano gyvenimas buvo prieš tai, gailiuosi, jog juo nepasidžiaugiau ilgiau. Manau, jog septyniolika metų yra smarkiai per mažai, jog patirčiau viską ir išmokčiau gyvenimo pamokų, tad aš tikrai nebuvau pasiruošusi mirti. Ir, žinoma, būčiau padariusi absoliučiai viską, jog dabar galėčiau pulti mamai į glėbį. Mano mama... ji tikriausiai eina iš proto. Neįsivaizduoju kaip ji turėtų jaustis šiuo metu ir šis skausmas man dar labiau spaudžia krūtinę.
Spengianti tyla, kurią vis sutrugdydavo koks nors krebždesys, bei aklina tamsa vertė jaustis dar prasčiau.
Iš apmąstymų mane pažadino iš toli sklindantys riksmų bet šuvių garsai. Su Aliss suklusome ir įtemptai laukėme kas bus toliau. Garsai vis artėjo su kiekviena sekunde, todėl darėsi vis baisiau.
Geležinės durys atsilapojo įleisdamos daug daugiau šviesos nei įprastai. Neesu tikra, ar dėl kūną sukausčiusios baimės ar ryškaus šviesos pliūpsnio, aš stipriai suspaudžiau akių vokus ir laukiau kol kažkas privers mane atsimerkti.

-Jūs čia, ačiū viešpačiui.-išgirdusi pažįstamą balsą prasimerkiau.

Liam veidas privertė nustebti, bet taip pat ir apsidžiaugti. Jis ir dar keli vaikinai pribėgo prie mūsų su Aliss ir padėjo mums išsilaisvinti iš pjaunančių virvių.

-Atrodot ne kaip.-pasakė Liam pakeldamas mane ant rankų ir išnešdamas iš pastato.

Vos pasiekus dienos šviesą mano kūnas pasidavė ir aš užsimerkiau pasinerdama į tamsią gilumą.