MINT TEA

38.

-Golden Oak High!-sušuko vedėjas, pranešdamas, jog užėmėme antrąją vietą.

Būtų tikrai nemandagu pradėti raukytis ar kitaip išreikšti savo nepasitenkinimą, todėl teko išspausti dirbtinę šypseną ir stebėti, kaip visi sveikina Diamond Academy moksleivius. Trumpam buvau visiškai pamiršusi savo koją ir joje plintantį skausmą, bet vos apie tai pagalvojus, pasidarė nemalonu. Su merginų pagalba grįžau į užkulsius ir atsidūriau persirengimo kambaryje. Čia vyravo nejauki tyla, niekas nežinojo ką pasakyti. Buvo džiugu, jog nuėjome taip toli, bet iš visos širdies tikėjomės stebuklo - pirmosios vietos.
Su Aliss pagalba persirenginėjau į savo įprastus sportinius rūbus, kurie dabar atrodė visiškai nepatogūs dėl stipraus deginimo jausmo šlaunyje.
Mūsų dėmesį atkreipė pro duris įpuolusi nedidelė moterytė, kuri prie savo galvos buvo prisitvirtinusi mikrofono įtaisą. Dusdama ji pasirėmė į duris ir papurtė galvą.

-Jūs turite sugrįžti ant scenos. Įvyko klaida.-sunkiai išlemeno.

-Ką?-susiraukė Bri.

-Tiesiog, grįžkite ant scenos.-sumosikavo rankomis ir apsisukusi nubėgo atgal.

Susižvalgę nusprendėme, jog vis dėlto reikia grįžti ant scenos.
Akių kampučiuose jau rinkosi ašaros, kurios išdavė vis didėjantį skausmą šlaunyje, bet kol kas komanda man buvo svarbiau.

-Visų dėmesiui, norėjau pranešti, jog įvyko klaida, už kurią prisiimu visą atsakomybę.-pranešė vedėjas.-Rodos, voke buvo parašyta pirmoji, o ne antroji vieta, todėl dar kartą, atsiprašau už nesusipratimą ir sveikinu Golden Oak vidurinę užėmus pirmąją vietą!-nejaukiai nusišypsojo.

Tuo metu viskas atrodė begalo nuostabu. Kas šią akimirką galėtų būti geriau? Merginu akyse spindėjo laimės ašaros, jų šypsenos buvo plačios kaip niekad, o džiaugsmo šūksniai užpildė visą areną. Tai buvo kol kas laimingiausias momentas mano gyvenime ir šios akimirkos nenorėjau keisti į nieką.
Ir visiškai nesvarbu, jog po kelių minučių Zayn visu greičiu vežė mane į ligoninę dėl spėjusios ištinti kojos. Katik veidą puošusią plačią šypseną dabar buvo pakeitę sukąsti iš skausmo dantys ir stipriai suraukti antakiai perspėjantys, jog šiuo metu manęs geriau nekalbinti.
Zayn atrodė daug piktesnis, rimtesnis ir tylesnis nei paprastai. Jo paslaptingumas šiandien mane vis išmušdavo iš vėžių. Buvau tikra, jog man teks su juo pasikalbėti apie tai vos tik rasiu laisvesnę minutę, bet kol kas tam nebuvo tinkamo laiko.
Užverčiau galvą, kai Zayn iškėlė mane iš automobilio ir švelniai pastatęs padėjo nueiti į priimamąjį skyrių. Mus pasitiko mandagi seselė ir supildžiusi visus duomenis parūpino man vežimėlį.

Po kelių valandų laukimo ir nejaukių akimirkų su daktaru liečiančiu mano šlaunį, mes pagaliau važiavome namo. Zayn vis dar atrodė neramus, bet iš visų jėgų stengiausi nekreipti į tai dėmesio, nenorėdama pakenkti nemaloniai situacijai.

-Nagi, atsargiai.-sušnabždėjo jis įkeldamas mane į mano lovą.

-Ačiū.-šyptelėjau.

-Nėra už ką.-nervingai nusišypsojo ir pasilenkęs pakštelėjo man į viršugalvį.

Jam šiek tiek atsitraukus, spėjau sugriebti Zayn ranką prieš jam nueinant. Stabtelėjęs jis atsisuko ir pažvelgė į mane klausiamu žvilgsniu.

-Pasiliksi?-viltingai paklausiau.

-Žinoma, kodėl gi ne?-šyptelėjo ir aš linktelėjau.

Jis nuėjo užgesinti šviesos ir palikęs savo odinį švarką kabėti ant kėdės, grįžo pas mane. Pasislinkau į lovos kraštą palikdama jam vietos ir šyptelėjusi prisiglaudžiau prie jo krūtinės.

-Myliu tave, Malia.-kambario toloje išgirdau šnabždesį.

-Myliu tave, Zayn.

Abu sukikenome ir jis dar stipriau mane apkabino.

-Žinai, ryte galėsiu tau padaryti mėtų arbatos.-nusišypsojau prisimindama mūsų pirmuosius susitikimus.

-Taip, žinoma.-atsiduso.-Mėtų arbatos.