MINT TEA

30.

10.27

Išlipau iš mamos mašinos ir pamojavusi jai nuėjau mokyklos link. Pastarąsias kelias dienas man puikiai pavyko ignoruoti Liam ir Zayn, nes prastai jaučiausi ir mama leido pasilikti namie. Su Aliss bendravau taip pat minimaliai. Manau ji bijo su manim bendrauti, jog neprišaukčiau dar daugiau tokių įvykių.

-Malia!-kažkas šūktelėjo kai jau ėjau kolidoriumi.

-Aliss!-nusišypsojau ir ši man puolė į glebį.

-Atleisk dėl mano keisto bendravimo. Aš tiesiog... turėjau daug ką apgalvoti.-nuleido akis.

-Puikiai tave suprantu.-palinksėjau.-Ar tai reiškia, jog vis dar būsime draugės?

-Aš tikrai nenoriu būti tokia kale, bet...-atsiduso.-Aš nežinau ar ištverčiau dar vieną kankynę. Žinau, jog jis tavo vaikinas, bet aš tiesiog jaučiuosi nesaugiau, tikiuosi supranti.

-Ignoruoju Zayn ir Liam visą savaitę. Nenoriu turėti su jais jokių reikalų.-papurčiau galvą.

-Galbūt jie norėjo tau viską paaiškinti.-truktelėjo pečiais.

-Kad ir kas tai būtų, man neįdomu. Mes galėjom suknistai žūti.-susiraukiau.-Be to, Liam paliko krūvas žinučių, jog neskreiptume į policiją, bet aš neesu tikra.

-Taip, man taip pat.-pavartė akis.-Nežinau ar galima taip lengvai praleisti pro pirštus tokį įvykį.

-Niekam nelinkiu tokios patirties.-atsidusau.-Turiu omeny, mano mama galvoja, jog aš visą naktį praleidau su šokėjomis, kai iš tikrujų buvau surišta ir galėjau numirti. Kartu įveldama į tai savo geriausią draugę. Manai normalu būtų nesikreipti į policiją?-paklausiau pašnibždomis nenorėdama atkreipti aplinkinių dėmesio.

-Tu teisi, tie žmonės turi gauti ko nusipelnę.-pritariamai palinksėjo.

-Bėda ta, jog mes nieko apie juos nežinome. Mes nematėme kas buvo pagrobėjai.-truktelėjau pečiais.

-Yeah, bet matėme tą senyvą kraupų vyrą, kuris atrodė kaip viso to vadovas.-priminė.

Mus pertraukė suskambėjęs skambutis ir susitarę susitikti per ilgąją pertrauką patraukėme savais keliais.
Kelios pamokos praskriejo nepastebimai. Jų metu stengiausi suplanuoti ir užsirašyti žodžius, kuriuos ketinu pasakyti policijai. Einant kolidoriumi naršiau telefone ir nepastebėjau kaip į kažką atsitrenkiau.

-Oh, atsiprašau.-sumurmėjau nepakeldama akių ir rinkdama knygas nuo žemės.

Vaikinas pritūpė ir padavė man likusius sąsiuvinius. Atsistojau ir kilstelėjusi akis vėl nusisukau. Negaliu su juo kalbėti. Ketinau eiti valgyklos link, bet buvau sučiupta už rankos.

-Malia, turi leisti man paaiškinti.-prabilo.

-Ne, Zayn.-piktai atsisukau jį nustebindama.-Kad ir kokį velnią tu išdarinėji, aš nenoriu būti to dalis.

-Jei leistum man pasiaiškinti...-jis pradėjo, bet aš jį iškart nutraukiau.

-Ne.-papurčiau galvą.-Nenoriu nieko girdėti.-ištraukusi ranką iš jo nukulniavau savo keliais.

Kadangi kiek užtrukau, valgykloje jau buvo nemažai žmonių. Apsidairiau aplink pamatydama, jog Aliss jau užėme mums vietą. Šyptelėjusi priėjau prie jos ir klestelėjau ant nepatogaus medinio suolelio. Iš kuprinės išsitraukiau salotas ir buteliuką vandens.

-Sutikau Zayn.-ramiai pasakiau atidarinėdama savo pietus.

-Pasakok.-linktelėjo.

-Nera ką pasakoti. Jis sakė, jog nori pasiaiškinti ir aš jam pasakiau, jog neketinu klausyti.-truktelėjau pečiais.

-Galbūt mums reikėtų su jais pasikalbėti, nemanai?-susiraukė.

-Visi darome klaidų ir aš tikrai sutikčiau pasikalbėti jei tai nebūtų kažkoks mafijos šlamštas, kuris kelia pavojų mūsų gyvybėms.-papurčiau galvą.-Kad ir kaip jį myliu, mes turime eiti į policiją. Šiandien.-tvirtai pasakiau.

Aliss žvilgsnis tapo keistokas, bet vėliau ji nusišypsojo ir palinksėjo. Negaliu patikėti, jog mes iš tikrųjų tai darysime.