Malia Lewis - tai eilinė paauglė su problemomis šeimoje. Dvyliktoje klasėje jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir iš naivios, vaikiškos mokinukės ji priversta tapti subrendusia, atsakinga moterimi.
Rugsėjis beveik baigėsi, oras tapo siaubingas. Saulės niekur nebesimatė, dangus būdavo apsiniaukęs, viskas atrodė pilka, žmonės liūdni ir pikti, be to nuolat lijo. Kaip ir šiandien. Užsitempiau juodas pėdkelnes, lėtai apsivilkau juodą suknelę ir apsiaviau juodus batus. Plaukus užkišau už ausų ir ėmiausi makiažo. Net ir su pudros bei kitokių priemonių sluoksniu atrodžiau pavargusi bei liūdna. Žiūrėdama į veidrodį pastebėjau, jog svoris dar labiau nukrito, oda kiekvieną dieną darėsi baltesnė, paakiai tamsesni. Panašėjau į gyvą lavoną. Skruostu nusirito ašara išdavikė, bet greitai ją pagavau ir neleidau daugiau sau verkti. Tėtis mirė ketvirtadienį. Mama neišspaudė nė vienos ašaros. Aš, deja, raudojau kiekvieną naktį nuo tada. Tikriausiai mane paveikė ne tai, jog jo netekome, nes visą gyvenimą jaučiausi nekenčiama, o tai, jog pirmą kartą gyvenime susidūriau su mirtimi iš taip arti. Tai buvo keista, šiurpu ir liūdna. Pasitvarkiusi suknelę užsimečiau paltą ir nusileidau žemyn pas mamą. Ji jau laukė prie durų su dideliu juodu skėčiu. Mums įsėdus į mašiną, mama įjungė šildymą ir mes pajudėjome laidotuvių link. Buvo keista matyti mamą neutraliu veidu. Atrodė, jog ji važiuotų į nepažįstamo žmogaus laidotuves.
Viskas praėjo sklandžiai, susirinkusi tėčio giminė ir draugai bliovė kaip išprotėję, o mes su mama stovėjome nuošaliau, šaltai stebėdamos visą procesą. Net atėjus metui sakyti kalbas, mes su mama neturėjome ką pasakyti, todėl tai darė tėčio sesuo ir brolis. Dabar sėdėjau namuose, vis dar su tais pačiais drabužiais ir gerdama arbatą stebėjau lietų už lango. Telefonas netrukus suvibravo pranešdamas, jog atėjo nauja žinutė.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pabaigusi pokalbį su Austin užrakinau telefoną ir ištuštinusi arbatos puodelį į rankas paėmiau savo dienoraštį. Buvo pats laikas išsilieti.
"Mielas Dienorašti, šiandien buvo tėčio laidotuvės, todėl turėjau prisiversti pakilti iš lovos, nusiprausti ir apsirengti. Laidotuvės buvo labai niūrios, nors tikriausiai tokios ir turėtų būti, visgi žmogus mirė ir tai nėra linksma. Turiu mamą, Aliss, Liam ir Austin, kurie mane palaiko šioje keistoje ir slegiančioje situacijoje. Kartais būdama su Austin jaučiuosi labai keistai. Jis nuostabus vaikinas, nuolat rodo man dėmesį, mes atrodome sukurti vienas kitam, bet kažkas giliai širdyje man neduoda ramybės ir aš vis dar bandau išsiaiškinti kas tai galėtų būti. Bet kokio tipo abejonės kenkia sanktykiams. Iki tėčio mirties kiekvieną dieną praleisdavome kartu, jis pasilikdavo iki pat vėlaus vakaro kol pabaigdavau darbą. Kai nebūdavo klientų mes kartu mokydavomės arba darydavome namų darbus. Kaip ir kiekvieną dieną, Zayn lygiai šeštą užeidavo pasiimti savo mėtų arbatos. Tik dabar jis, kaip ir šis rudens oras, buvo paniuręs, todėl nepratardavome nė žodžio vienas kitam. Liam taip pat dažnai pasirodo mūsų namuose, kartais jis ateina su mama ir mūsų mamos šnekučiuojasi prie arbatos puodelio. Viskas vėl keičiasi ir tai slegia. Jau kurį laiką nesijaučiu laiminga ir nežinau kiek ilgai galėsiu taip gyventi. Iki kito karto."
Atsidusau ir užverčiau knygelę pakišdama ją po lova. Apsižvalgiau po kambarį ir ėmiausi jo tvarkymo. Išmečiau visus nereikalingus daiktus, susitvarkiau visas įmanomas spintas ir stalčius, susidėjau rytojaus pamokas ir netrukus buvau pasiruošus eiti miegoti. Man jau sėdint lovoje, pasigirdo švelnus beldimas į duris. Po kelių sekundžių pro duris kyštelėjo mamos galva ir man šyptelėjus ji užėjo į kambarį. Priėjusi arčiau ji prisėdo šalia manęs ir padėjo savo galvą man ant peties.
-Ar turėčiau jaustis kalta, jog neverkiau per to pašlemėko laidotuves?-tyliai paklausė.
-Ką? Žinoma ne. Kiekvienas išreiškiame liūdesį kaip patys norime ar mokame.-atsakiau.
-Yeah. Mokykloje esu skaičiusi knygą apie tai.-mama nusijuokė.
-Alberas Kamiu. "Svetimas".-parodžiau į knygų lentyną.
-Taip, būtent.-mama pakėlė galvą ir pažiūrėjo man į akis.-Aš taip didžiuojuosi tavimi.-jos akyse susikaupė ašaros.-Jis niekada neleido man pasidžiaugti tavimi. Nebuvo nei vienos dienos, jog galėčiau pasikalbėti su tavimi tinkamai.
-Ką turi omeny?-paėmiau ją už rankos.
-Gailiuosi, jog buvau tokia silpna ir neišsiskyriau su juo. Jis buvo blogas žmogus. Aš taip pat.-jos skruostais bėgo ašarų upeliai.-Aš taip atsiprašau, Malia.
-Mama.-suspaudžiau ją savo gleby.-Viskas gerai, dabar mes galime kalbėtis.-tyliai pasakiau.
-Aš turiu tau tiek papasakoti.-atsiduso.
-Aš klausau.-atsitraukiau ir suskaupiau ties mamos veidu.
