MINT TEA

2.23

01.03

"Mielas dinorašti,

šiandien ta diena, kai mama mane išsiveža kelioms dienoms į užmiestį, jog galėčiau pagaliau nors minutėlei atsikvėpti. Perspėjau savo draugus apie šias "atostogas" ir ramia širdimi susikroviau daiktus. Na... ne visai ramia, nes šiandien taip pat ta diena, kai pagaliau turiu judėti pirmyn. Mintyse vis bėgioja Zayn liūdnas žvilgsnis naujųjų rytą. Bet manau pasielgiau teisingai išbraukdama jį iš savo gyvenimo. Kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų - negaliu būti su juo po viso to, ką per jį patyriau. Turiu pripažinti, jog su Zayn buvau laimingesnė nei bet kada gyvenime, bet viso to kaina buvo ilgos bemiegės naktys ir upeliais riedančios ašaros jam išvykus. Ir aš žinojau, jog dar kartą to paprasčiausiai negalėčiau ištverti. Nė neįsivaizduoju kaip reikėtų dar kartą sulipdyti save iš naujo ir tęsti savo gyvenimą toliau. Jei ne Liam ir Aliss, tikriausiai dabar būčiau kur kas prastesnės būklės. Tik nemanau, jog jiems pavyktų padėti man išsikapstyti iš tos gilios, tamsios duobės antrą kartą. Vien galvoti apie tą skausmą yra nepakeliama, neesu tikra kaip man pavyko iš jo išsivaduoti.
O galbūt... nepavyko. Sudužusios širdies nuotrupos vis dar drąsko mane iš vidaus, kiekvieną kartą jį pamačius man vėl suskausta iš naujo, bet galų gale jis vistiek priversdavo mane jaustis saugiai. Viskas labiau komplikuota nei galėtų pasirodyti iš šono. Turiu omenyje, žmonės nuolat skiriasi, kodėl mano atvejis turėtų būti kitoks?
Kad ir kaip norėčiau tikėti, jog esu pakankamai stipri atlaikyti viską - negaliu pasiduoti šiai pagundai. Negaliu galvoti vien tik apie šią akimirką, nes praeitis vis mane pasiveja, primindama, jog turiu būti itin atsargi ateityje. Tą ir stengiuosi padaryti iš visų jėgų. Toks buvo planas nuo pat pradžių. Nors nepavadinčiau jo pasisekusiu, visgi aš tikrai stengiausi. Visos silpnumo akimirkos mane sučiupo, bet tikiu, jog šį kartą man galutinai pavyko padėti tašką "mūsų" knygoje ir pradėti saviškę.
Ar tai buvo sunkus sprendimas? Po šimts, tai kol kas sunkiausias sprendimas, kurį turėjau priimti savo gyvenime. Beveik valandą sėdėdami ant lovos krašto stengėmės išsiaiškinti, kas šiuo metu būtų geriausia. Ir abu priėjome tą pačią išvadą - mums kartu visiškai nepakeliui.
Abu esame per daug skirtingi, jog šie santykiai pavyktų. Buvimas su kitu asmeniu turėtų dalykus palengvinti, o ne atvirkščiai - apsunkinti juos ir sukelti skausmą. Žinant, jog nei vienas iš mūsų nepasižymi kantrybe, buvo laikas pripažinti, jog mes negalime būti kartu.
Vienas faktas nepaneigiamas - esu beprotiškai jį isimylėjusi ir šiuo metu neesu tikra ar šie jausmai jam kada nors išblės.
Bet kokiu atveju, linkiu jam atrasti laimę. Sau taip pat.

Šiandien tiek, iki kito karto."

Jaučiau didžiulį svorį nukrentantį man nuo krūtinės vos spėjau užversti savo dienoraštį. Neturėjau laiko per daug galvoti apie kątik išlietas mintis, nes į kambarį įsiveržė Liam.

-Hey, ką tu čia veiki?-pakilau iš lovos jį apkabindama.

-Juk neketinai išvykti neatsisveikinus, tiesa?-nusijuokė.

-Liam, tai tik kelios dienos.-sukikenau.

-Žinau, bet tai visiškai nauja pradžia, tiesa?-liūdnai pažvelgė.

-Yeah...-atsidusau.-Taip bus geriau.-linktelėjau.

-Visuomet gali persigalvoti.-truktelėjo pečiais ir klestelėjo ant mano lovos.

-Ne.-papurčiau galvą prisėsdama šalia.-Neleisiu sau daugiau vaikščioti pirmyn atgal. Toks savęs mėtymas tik pablogina situaciją.

-Aš pilnai tave suprantu.-šyptelėjo.-Tiesiog, norėjau priminti, jog jis visuomet lauks tavęs. Net jei tai ir užtruks kelias dienas, mėnesius ar metus.

-Laikas važiuoti!-išgirdau mamos balsą sklindantį iš pirmo aukšto.

-Laikas.-linktelėjau.

-Iki, Malia.-Liam atsistojo.-Susitiksime po savaitės, tiesa?

-Žinoma.-nusišypsojau ir palydėjau išeinantį Liam žvilgsniu.

Viskas bus gerai.