[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Antras skyrius

-----------------------------------------------------------
Man besikuičiant pajaučiau tvirtas rankas ant savo liemens. Jos staigiai mane apsuko, bet aš spėjau pagriebti pižamą Kristinai.
-----------------------------------------------------------

Jam surėmus mūsų kaktas, širdis pradėjo stipriau daužytis. Jo lūpos prisiartino prie manųjų, iš kart pajutau cigarečių kvapą ir pasukau galvą į kairę.
- Mažyt kas yra? - jis palinko prie mano kaklo.
- Juk žinai, kad man nepatinka kai rūkai, be to tau negalima.
- Ach, prižadu, dabar pat metu rūkyti, - iškėlė rankas lyg pasiduodamas ir nusišypsojo kerinčia šypsena.

Aš savo laisvos rankos pirštus priglaudžiau prie savo lūpų, o po to prie jo ir nusišypsojus išėjau. Praėjau pro Harry kambario duris iš kurio sklido jo bei kitų vaikinų balsai ir juokas. Nusišypsojau pati sau ir įėjau į kambarį, kuris nuo šiol priklausė Kristinai. Nieko nelaukusi, kaip ir žadėjau pižamą padėjau ant lovos ir išeidama tyliai uždariau duris. Grįžusi, radau tuščią kambarį, o ant lovos nedidelį raštelį ir šalia jo šokoladuką. Tai buvo taip miela, toldėl nieko nelaukusi išlupau jį iš popieriuko ir atsikandau, tuo pačiu skaitydama raštelį: "Ateik į Haz kambarį, bus linksma. Jei nori, pasikviesk Kritiną.
Bučiuoju, Louis "

Na, Kristinai tikrai reikia prasiblaškyti, todėl tikrai ją pasikviesiu. Jau norėjau eiti, bet prisiminiau, kad dar nepersirengiau, grįžus iš miesto. Todėl apsisukau ant kulno ir nužingsniavau link spintos. Išsitraukiau džinsinius šortukus ir baltą palaidinę, kuri buvo su juodu apvadu ir mažomis juodomis gėlytėmis. Nusimetusi dabartinius rūbus kambaryje, nupėdinau į vonios kambarį ir tušu paryškinau blakstienas, kurios ir taip buvo ryškios. Apsirengiau rūbus, kuriuos buvau pasidėjusi ir patraukiau link Kris kambario. Pasibeldžiau ir išgiradau kvietimą įeiti.
-Gal norėtum eit su manimi ir artimiau susipažint su visais?
- Ne, galbūt ne šiandien,- liūdnai šyptelėjo.
- Kaip nori, o gal kažko reikia?- pasidomėjau.
- Na gal lapo popieriaus ir tušinuko.
- Žinoma, tuoj atnešiu,- linktelėjus galva uždariau duris ir nuėjau į Zayn kambarį, nes žinojau, kad ten galiu rasti tai, ko prašė naujoji draugė.

-Kristina-

Jai uždarius duris atsipūčiau, bet už kelių minučių ji vėl pasirodė ir įteikė tušinuką bei lapą.
-Dėkoju,- šyptelėjau ir vis dar sėdėjau lovoje.
- Visada prašom,- sukikeno ji. - O gal galėčiau sužinoti kam tau to reikia?- pažvelgė į mane nuostabiu žvilgsniu.
-Na, geriausias atsipalaidavimas man yra piešimas.
- Manau jūs su Zayn turite daug bendro, turėtumėt pasikalbėt.
- Žinoma,- linktelėjau, nes jei būčiau toliau kalbėjusi pradėjusi verkti.
-Leidžiu tau atsipalaiduoti, labanakt. - mirktelėjo ir išėjo.
-Labanakt.- atsakiau niekam.
Iškart nubėgau į vonią ir užsirakinau. Atsišliejau į duris ir nuslinkau jomis žemyn. Kodėl aš nemoku meluoti? Reiks pasirepetuoti daugiau. Kas man pasidarė? Piešimas? Aš? Juk tai juokinga, net nemoku gražiai nupiešti gėlės tai ką jau čia kalbėti... Kas per mano mintys? Aš ką, neturiu apie ką galvot?
- Kristina, suimk save į rankas ir eik parašyt tą laišką,- priekaištingai tariau mintyse sau.
Pažvelgiau į veidrodį ir aiktelėjau, po mano dešiniąja akim ruošėsi puikuotis didžiulė mėlynė. Na ką, mano buvęs dar ilgai primins kas jis.
Atrakinau duris ir paėmusi lapą su tušinuku pradėjau rašyti.
" Mieli draugai,
Labai dėkoju už pagalbą. Nemėgstu būti našta kitiems, o žinant, kad jūs įžymūs tai būtų dar blogiau...
Noriu pasakyti, kad labai dėkoju už viską,nemanau, kad bent kažkam iš jūsų patikau...
Labai dėkoju už viską ir atleiskite už klaidas kurias padariau rašydama...
P.S. visi išlikite tokie kokie esate.
Kristina"
Kelios ašaros užkrito ant lapo, taip jį sušlapindamos, bet nekreipdama į tai dėmesio perlenkiau lapą į tris dalis ir ant viršutinės dalies užrašiau: "Liam - rūpestingumas; Niall - pagalba; Louis - paguoda; Zayn - šypsena; Harry..."
Susimąsčiau ką apie jį galėčiau parašyti, juk jis nieko gero man nepadarė, bet...
"... Harry - supratingumas; Eleonor - nuoširdumas"
Laišką pasiėmiau ir padejau po pagalvę, priėjus prie gelsvos sienos paspaudžiau baltą šviesos jungiklį ir kambarį pasiglemžė tamsa.
Palaukusi kol akys apsipras su tamsa nutipenau iki lovos ir užsiklojau antklode. Man snūdūriuojant pasigirdo tylus beldimas ir mano akys plačiai atsimerkė.
-Kris? - pasigirdo iš kitos durų pusės.
-Taip?- atsiliepiau aš, nors mano kūno užpildė baimė.
- Ar galėčiau užeiti?
- Taip, - trumpai atsakiau aš, nors protas šaukė "ne".
Durims prasivėrus pamačiau nuostabias mėlynas akis kurios buvo pakankamai ryškios tamsoje. Supratau, jog tai Niall, nes niekas neturi tokių akių, kaip jo. Seniai domėjausi šia grupe, o tai reiškia, kad žinojau, apie juos pakankamai, tačiau nelindau į jų asmeninius gyvenimus ir palaikydavau juos dėl jų sprendimų, priešingai nei kai kurios kitos fanės. Jis uždarė duris ir priėjo prie dvigulės lovos, mediniais rėmais, kurioje gulėjau aš. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane, tik deja nesupratau kodėl. Atsisėdau lovoje ir ištraukiau rankas iš po antklodės, nes palaidinukės rankovės ilgos, o mėlynę kuri buvo nebuvo labai ryški turėjau virš alkūnės.
- Prisėsk,- pagaliau susiprotėjusi tariau ir akimis parodžiau vietą šalia savęs ant lovos, nors gerai pagalvojus jis turbut nematė mano akiu, ak kokia kvaiša sėdi šalia Niall Horan.
-Gal galėčiau įjunkti naktinį šviestuvą?
-Gali, juk čia tavo namai, - šyptelėjau aš ir kai jis tiesė savo ranką aš prisiminiau savo mėlynę po akimi, kuri jau turbūt išryškėjo ir norėjau jį sustabdyti, bet pavėlavau.
Kambarį užliejo švelni šviesa ir jis atsitraukęs nuo šviestuvo pažvelgė tiesiai man į akis.o
- Kristina? Gal pakvies-
- Ne, prašau.- Nutraukiau jį.- Tegul tai lieka tarp mūsų, gerai?- nutraukiau jį
- Na jei taip tai gal bent galėčiau sužinoti kas tai padarė?- vaikinas buvo sutrikęs.
- Mano buvęs vaikinas,- atsidusau ir iš akių vėl pasipylė ašaros.
Jis prisislinko arčiau ir apkabino mane. Pasimečiau dėl tokio jo veiksmo, nes jis juk ižymybė. O kas aš? Pasimetusi kitoj šalyje, gerai nemokanti kalbos, neturinti draugų mergina ir dar su mėlyne po akim, ar gali būti dar "geresnis" varintas jo apsikabinimui? Nepaisant to aš jį taip pat apsikabinau ir nuo to pasijutau kiek geriau. Niall nuo manęs atsitraukė, tačiau su alkūne užkliudė mėlynę ant klubo ir aš neiškentusi skausmo suinkščiau. Jis klausiamai pažvelgė į mane ir šiek tiek kilstelėjo Eleanor pižaminės palaidinukės kraštą. Aš nenorėjau jam to rodyti, tačiau nežinojau kaip tai pasakyti. Jam pamačius vaizdą ant mano klubo bei šono žioptelėjo. Tada man nespėjus sureguoti jis nuplėšė antklodę nuo manęs, jis išvydo dar maždaug keturias delno dydžio ir šešias ar septynias kumščio dydžio. Paprastai nešioju ilgas kelnes todėl niekas negalėdavo to pamatyti, bet šįkart Eleanor davė šortukus, vienas kartas, kuris sugriauna visas mano pastangas viską paslėpti.
Jis pirštu perbraukė per abi mano kojas ir pažvelgė į mane.
-Ar jis visada šitaip elgėsi?
Aš tylėjau, nes nebuvau tikra ar teisingai supratau jo klausimą. Tačiau linktelėjau. Nesiruošiau atsakyti, nes jei nusišnekėsiu bus didesnė gėda. Kodėl aš niekaip neišmokau šios kalbos? Juk jei mokinčiausi kalbas, dabar nesedėčiau kaip idiotė su ašaromis akyse ir nejausčiau tos gėdos, kuri rodos tuoj išgrauš mane iš vidaus. Esu tikra, jog dar ir skruostai raudoni lyg burokai.
- Nesupratai, ko aš klausiu, ar ne?
- Taip,- nežymiai linktelėjau, nuleidau akis ir prikandau lūpą.
- Ar tu taip padarei ir prieš jį?
-Kaip? - nesupratau ką jis turi omeny.
- Nuleidai akis ir prikandai lūpą?
Suraukiau antakius, nes nesupratau kodėl jis klausia manęs apie tokius dalykus, bet šyptelėjau ir susikoncentravau ties jo akimis.
-Taip, ar kažkas negerai?- vėl susiraukiau.
- Ne, tai nuostabu. Tu atrodai velniškai gražiai, - lengvai nusijuokė jis ir aš taip pat šyptelėjau.- Niekaip nesuprantu, kodėl jis taip su tavimi elgėsi.- Jis priglaudė ranką prie mano veido, o aš krūptelėjau, nes tokie veiksmai man neatskridus čia, dažniausiai reikšdavo tai, jog tuo būsiu sumušta.- Hey, nebijok aš niekada taip nepasielgčiau su tavimi, jis taip elgdavosi prieš tave sumušant, tiesa?
Mano akyse vėl prisipildė ašarų, tačiau linktelėjau.
- Ar tai irgi slėpei nuo visų?
- Taip.
-Kodėl? Ar jis tau grąsindavo?
Linktelėjau ir ašaros vėl pabiro mano skruostais.
- Ar tu manęs bijai?
Pasimečiau, taip aš jo bijojau, nes jis buvo vyras ir dar panašaus amžiaus kaip jis, bet vos jam palietus mane viduje pasidaro taip šilta, o dar tie drugeliai pilve... Pala, negi aš imu jį įsimylėti? Kas pogalais man darosi? Juk jo nepažįstu net dvidešimt keturias valandas. Na taip, matau jį internete, televizijoje, bet žmogaus vidaus juk nematau.
Aš esu pasimetus savyje, tai ką aš dabar galiu atsakyti jam?
-Kristina? Viskas gerai?- jis nutraukė mano mintis.
-Taip, na nežinau, tiesiog tu...
Ne, aš nebijau tavęs.- Tai tariau taip tvirtai, kad net pati nustebau.
- Tikrai?- jis nusišypsojo.
- Taip,- tuo pačiu atsakiau jam.
Jis mane apkabino dar kartą tik daug stipriau ir esu tikra, kad padarius tą patį, jaučiau lyg turėčiau visą pasaulį savo glėbyje.
-Žinai, man čia labai karšta, gal nori pasivaikščioti?
- Labai norėčiau tačiau deja, neturiu kuo apsirengti, - liūdnai šyptelėjau aš.
- Ar tau tinka Elrūbai? - nei iš šio, nei iš to paklausė.
- Na taip, manau mūsų tas pats dydis, o kas ?
- Eikš,- atsistojęs ištiesė ranką.
Aš įsikibus į jo ranką pakilau. Vis dar laikantis mano ranką jis mane nuvedė iki baltu durų, kurių nebuvau pastebėjusi lyg šiol ir jas atidarė. Pamačiau tik tamsą todėl sustingau iš baimės, bet pajaučiau kaip Niall atleidžia mano ranką ir paeina į priekį. Netrukus man teko prisimerkti, nes ryški šviesa plieskė man į akis. Kelis kart pamirksėjau ir išvydus tai dar mažiausiai penkis kart sumirksėjau jog nesapnuoju. Prieš mano akis buvo visas prekybos centras. Dešinėje ant baltai lakuotų lentynėlių sustatyta batų poros iki pat lubų. Toliau niša su kosmetiniu staleliu ir šalia jo imatri kėdė su atlošu, tiesiai sudėta rankinės, o delninukėms specialiai iš sienos iškistas "padėkliukas", kairėje veidrodis, per visą sieną.