[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Septintas skyrius

—————————————————————————————-

- Ką tu čia veiki?

- A... a... a... ,- žiopčiojau lyg pamačius vaiduoklį.

- Ką tu?- pakėlė antakius.

- Aš... tik...

—————————————————————————————-

- Aš... tik... einu į parduotuve,- sumikčiojau.

Jis tik susiraukė ir nieko nieko neatsakė. O aš pasinaudojus proga prasmukau ir pasukus už namo kampo paspartinus žingsnį nusigavau iki tvoros ir patekau į gatvę.

Ėjau ten kur vedė akys ir kur buvo mažiau balų. Vis dar neatsigavusi po susitikimo su Zayn, mano rankos drebėjo, o kvėpavimas pagreitėjęs. Klaidžiojau tamsiomis ir niūriomis gatvėmis, tačiau neužkliuvo joks viešbučio pavadinimas. Pinigų turiu mažai, todėl reikia kuo greičiau susirasti iš kur jų gauti ir skristi į savo gimtinę, ten kur praleidau visą savo vaikystę su tėvais. Galvoje nuskambus žodžiui tėvai akyse susikaupė ašaros. O, kad jie būtų šalia...

Nepastebėjau kaip apsukau ratą ir vėl atsidūriau Londono centre. Jis tikriausiai niekad nemiega, todėl radau nediduką viešbutuką, kuris nekrito į akis kitiems. Greit apgalvojusi kaip ir ką sakyti ir įėjau į jį.

Deja, vos įėjus pasirodė, kad jis netoks jau ir paprastas ir kuklus, bet priėjus prie registratūros ir pamačius kainų lentelę akys maloniai nustebo.

- Labas vakaras, norėjau standartinio vienviečio dviems paroms.

- Sveiki,- vyriški sumurmėjo sau po nosimi pasisveikinimą, suvedė į kompiuterį keletą mano duomenų, kurių žinoma paklausė ir padavė man kortelę, kuri turėjo atstoti raktą.

512 - toks numeris puikavosi ant jos. Paspaudžiau mygtuką ir laukiau kol nusileis liftas. Vos atsidarius jo durims į mane plūstelėjo žmonių grupelė, palaukiau kol jie visi išlips ir tada jau įžengiau aš. Kortelę įkišau į jai skirtą vietą ir paspaudusi mygtuką 5 ją ištraukiau. Stebėjau mažame ekranėlyje besikeičiančius skaičius. 1, 2, 3, 4 ir galiausiai 5. Greit išlipusi ir pažvelgusi į rodykles virš kurių buvo nurodyti toje pusėje esantys kambariai, nusigavau iki savojo ir užtrenkusi duris jas užrakinau.

"Myliu jį" - galvoje nuskambėję žodžiai privertė mane sudrebėti.

Neįmanoma, neįmanoma aš negaliu įsimylėti jo. Negaliu. Aš paprasčiausiai negaliu. Aš bijau jam net žodį pasakyti, tai kaip galiu mylėt? Kaip?

Susiradau telefoną ir jame vienintelę turimą vieną naujausių jo nuotraukų. Klestelėjau ant lovos ir žvelgiau į ją. Negaliu patikėti, kad mažiau nei prieš dvi valandas sėdėjau šalia jo.

Kuo į ją ilgiau žvelgiau tuo labiau supratau, kad myliu jį. Kaip nesupratau to ankščiau? Gal dėl to, kad mačiau tik ekrane tą veidą, tas akis ir nuostabų žvilgnį, kuris vienintelis sušildė mano širdį.

Užsimerkiau, neabejojau.

Aš įsimylėjau.

Viskas būtų puiku jei ne tie trys faktai, kurie daužo šią mano meilę.

1. Mano baimė

2. Jis įžymus

3. Niekada manęs nemylės (nes jau dabar tikriausiai pamiršo, kad išvis egzistavau tą trumpą laiką jų namuose)

Telefoną numečiau ant kilimo, o pati nugriuvau veidu į pagalves ir ašaros pradėjo tekėti iš akių.

Apsiverčiau ant šono ir pajaučiau lovos kraštą, bet buvo per vėlu. Nukritau ant kilimo smarkiai susitrengdama galvą į spintelę.