[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Penktas skyrius

-----------------------------------------------------------
Iš stalčiaus išsiėmiau mašinos raktelius ir prieš išeidama nusprendžiau patikrinti ar Kristina jau atsikėlusi. Pradarius kambario mane pasitiko prieblanda. Priėjus prie svečių kambario tyliai nulenkiau rankeną, tuo atveju jei ji miegotų.
-----------------------------------------------------------
Įkišusi galvą į kambarį vaizdas nenustebino. Ant lovos gulėjo Kristina. Ištikrųjų apsidžiaugiau, kad ją radau miegančią. Kristina atvyko pas mus tik vakar, bet jaučiau jog ji labai šiltas ir draugiškas žmogus. Aš visada jaučiau ar žmogus nuoširdus ir ši savybė turbūt man patinka manyje labiausiai.
Greit uždariau duris ir nusileidusi laiptais atsidariau duris į lauką. Į mano veidą atsimušė daug lašelių, taip jį sudrėkindami. Greit galvą prisidengiau kapišonu ir nubėgus iki mašinos įsėdau į ją. Raktelį įkišau į spynelę ir pasukus užvedžiau. Išriedėjau į gatvę ir antrąjame posūkyje pasukau į kairę, o po dar 10 minučių buvau sporto klubo aikštelėje.

-Po 90 minučių-

Išlipau iš mašinos ir patraukiau namo. Norėjosi tik karštos vonios atsipalaiduoti, todėl truputį pasiskubindama nuėjau į miegamąjį. Pagriebusi reikiamus rūbus įėjau į vonią ir įjungiau karšto vandens čiaupą, kad pribėgtų kol nusirengsiu. Plaukus išsileidau ir treningą įmečiau į skalbinių dėžę, o batus padėjau prie durų. Įlipau į vonią mėgavausi karštu vandeniu. Nenorėdama, kad susiraukšlėtų oda, lyg suvytusio obuolio, pagulėjau tik apie 10 minučių, o išlipus išsiploviau galvą, nes nuo prakaito plaukai buvo sulipę. Išplovusi juos susukau į rankšluostį ir apsirengiau drabužiais kuriuos buvau atsinešusi. Pasiėmus džiovintuvą išdžiovinau plaukus ir išėjau iš vonios kambario.
Lauke vis dar lijo, todėl kambaryje nebuvo itin šviesu. Pažvelgusį į telefone esantį laikrodį pamačiau jog jau 09:24. Nieko nelaukus nusileidau laiptais ir valgomajame išgirdau balsus.
- Labas rytas,- pamojavau aš.
- Sveika, labas, labas rytas,- pasisveikino visi.
Na beveik visi, Kristinos, Niall ir Sophia nebuvo.
- Kur Sophia?
- Virtuvėje, - mestelėjo Liam ir įsidėjo cukraus į kavą.
Kaip ir tikėjausi ji ruošė pusryčius visiems.
- Labas rytas, - tik įžengus į virtuvę tariau.
- Labas! - sušuko ji ir nusiplovusi miltuotas rankas apkabino.
- Blynai su šokoladu?
- Aha.
- Tu juos fantastiškai ruoši, gal padėti iškepti?
- Gerai, - šyptelėjo. - Aš tuo met nueisiu pakviesti Niall ir... kaip ten sakė Liam...
- Kristinos?- prisiminiau, kad ji dar nesusipažino su ja.
- Tiksliai!
- Tai gal aš nueisiu, o tu galėsi susipažinti su ja per pusryčius, gerai?- Pasitvarkiau plaukus.
- Eik. Vistiek sugadinus būtum mano blynelius, - mirktelėjo.
- Kulinarė atsirado,- kartu nusijuokėm ir nupėdinau link Kristinos kambario, nes nutuokiau, kad ji bus ten.
Pabeldžiau į kambario duris ir laukiau atsakymo. Po kelių sekindžių neišgirdau, nei jokio garselio, todėl atidariau duris, nesulaukusi kvietimo.
Radau ją vis dar miegančią. Nežadinau, tegul pailsi. Nesukėlusi triukšmo uždariau duris ir nuėjau į Niall kambarį. Žinoma prieš tai pasibeldžiau.
- Labas rytas! Einam pusryčiauti,- stovėdama tarpduryje tarstelėjau.
- Okey!
Jam atsakius, nieko nelaukdami nubildėjome laiptais į valgomąjį.
- O, nauja porelė,- vos tik mums įėjus išsiviepė Louis.
- Kažkas pavydi,- sušnibždėjau į ausį ir priėjus iš už nugaros apkabinau ir pakštelėjau į žandą.
- Pusryčiai!- sušuko Sophia, laikydama dvi lėkštes blynų ir butelį su skystu šokoladu.
Atsitraukusi paėmiau vieną lėkštę, kol ji jos neištėškė ant žemės ir padėjau ant stalo. Man net nespėjus patraukti rankos mažiausiai trys šakutės susmigo į viršutinius blynelius.
- Vaikinai, jūs ką, numirsit nevalgę? Man rankos vos nepersmeigėt.- Pažiūrėjau priekaištingu žvilgsniu į Harry, Zayn ir Louis, o jie tik nusijuokė. Sophia padėjo kitą lėkštę, o tada klestelėjo į kėdę šalia Liam. Likusi buvo viena kėdė tarp Zayn ir Niall, bet aš pasirinkaus Louis kelius.
- Ei! - Vos man padėjus savo užpakaliuką ant jo kelių susiraukė jis.
- Nori pasakyt aš sunki?- papučiau lupytes.
- Gal,- žaismingai šyptelėjo ir įdėjo gabalėlį blyno su šokoladu man į burną.
Visi linksmai papusryčiavę pakilome nuo stalo ir su Perry surinkusios indus nunešėme į indaplovę.
- Kas ta Kristina?
- Na, nelaiminga mergina iš kitos šalies, kurią parsivedžiau į namus. Nauja draugė,- paaiškinau.
- Turėsi supažindint,- mirktelėjo.
- Būtinai,- nusišypsojau.- Tik ji kol kas miega.
- Gerai,- ji išėjo iš virtuvės, o aš paskui.
Draugužė pasuko į savo kambarį, o aš užkopiau laiptais.

Prisiminusi Kristiną ir nusprendžiau pažiūrėt ar jau atsikėlė. Pabeldžiau ir išgirdusi kažką panašaus į kvietimą įėjau. Ji buvo ką tik prasibudus, tačiau su rūbais, iš to sprendžiau, kad ji jau buvo atsikėlus ankščiau.
- Labas rytas,- džiugiai pasisveikinau.
- Labas,- linktelėjo ir mačiau kokia ji įsitempusi.
- Kas nutiko? Atrodai susikrimtusi.
Jos akys išsiplėtė ir ji nukreipė jas į grindis.
- Tu juk žinai, kad gali man viską pasipasakoti,- padrąsinau.
- Prižadėk, kad nesijuoksi.- Labai rimtai tarė.
- Žinoma.
- Žinau, kad esu čia tik antrą dieną, bet turiu baimę ir dėl to bijau su jumis bendraut, bijau kažką pasakyti, bijau nesuprasti...
- Na gi, juk tau visai gerai sekasi, jei kur sumaišai žodį tai gi visi suprantam,- glosčiau jos nugarą.
- Bet, bet aš...- iš akių išsirito ašaros.
- Viskas, nusiramini, negalima šitaip savęs varginti.- Subariau ją.
- Ach, gerai,- nusišluostė ašaras. - Žinau, kad tu ir taip man padėjai, bet gal galiu dar kai ko paprašyti?
- Žinoma.
- Man reikia lankyi anglų kalbos kursus, bet nežinau kur ieškoti.
- Aš tave ryt nuvešiu, nes žinau kur yra, kaip tik neseniai atsidarė nauja tuo užsiimanti įmonė, gerai?
- Ačiu tau,- padėkojo ji.
- Gal norėtum papusryčiauti?
- Ne, dėkui, - šyptelėjo.
- Klausyk, tu turbūt neturi įsidėjus daug rūbų, - pažvelgiau į jos rankinę kuri buvo ne itin didelė.
- Šiaip jau turi tik šiuos rūbus, - patempė už džinsų.
- Eikš,- paėmiau už rankos ją. - Galiu atiduoti tau tuos kurių nenešioju.
- Būtų šaunu! - apsidžiaugė.
Ach, man patinka daryti žmones laimingais. Atidariau kambario duris ir praleidau ją, o tada įžengiau ir aš.
- Ar čia pagal tave sukurta viskas?- ji sukosi aplink ir žvalgėsi.
- Taip,- šypsojausi.
- Gražu, tikrai gražu.
- Ačiū, bet dabar eime rinkti tau RŪBŲ!- sušukau garsiau, nei norėjau.
- Rūbai! - ji specialiai išplėtė akis ir iškėlė rankas į viršų ir apibėgo keturis ratus aplink mane.
Mes abi nusijuokėm iš jos nesąmonių ir priėjus atstūmiau spintos duris. Išverčiau dalį rūbų rūšiavau kurių nenešioju ir kuriuos dar pasiliksiu, o Kristina mano paliepimu matavosi iš nenešiojamų drabužių krūvelės. Ji nebuvo labai išranki todėl nepasiėmė tik dviejų palaidinių. Viską baigusios, rūbus kuriuos ji pasiėmė sudėjom ant lovos, o kitus padėjo sudėti atgal į spintą.
- Tau tikrai negaila?- paklausė lankstydama mano mėgstamiausius šortukus.
- Žinoma ne,- sakiau tiesa. - Nepamiršk, dar liko batai.
- Gal rytoj? Šiandien jaučiuosi per daug pavargus.
- Galiu atrinkti tuos kuriuos tau atiduodu ir atnešiu tau vėliau, o ryt galėsi atsirinksi, gerai?
- Man tinka,- pasakė persimesdama plaukus už nugaros.
Ji paėmė į glėbį dalį rūbų ir nusinešė juos į savo kambarį, o grįžusi susirinko kitus, tačiau sustabdžiau prisiminus pokalbius su Sophia ir Perry.
- Sophia ir Perry prašė supažindinti tave su jomis, gal norėtum pabendrauti su jomis kol dėliosi viską?
- Na gerai,- kiek sumišo.
- Nebijok, tiesiog jauskis laisvai, - apkabinau.
- Juk žinai, kad negaliu.
- Na gi, pirmyn, tu esi šauni, tik pasitikėk savimi.- Ji lengvai šyptelėjo ir išėjo.
Aš privalau jai padėti, ji negali šitaip bijoti bendrauti su žmonėmis. Tikiuosi tie kursai jai padės, jei ne reiks sugalvoti kažką kito. - mąsčiau žiūrinėdama batus. Kam man jų tiek daug, jei nenešioju, nei pusės.
- Ai, einu pas Sophia, gal su Kristina norės susipažinti, - pamaniau sau.
Atidarius duris ir įžengus į koridorių kaip tik pamačiau ją einančią link manęs.
- O kaip tik tavęs ieškojau,- pamojau jai.- Gal nori eiti pas Kristiną? Jai kaip tik atidaviau savo nenešiojamus rūbus, galėtum padaryt kelis komplektus jai, juk gerai nusimanai madą,- šyptelėjau.
- Žinoma, kaip tik lekiu pas ją. - Ji eidama atsisuko ir nusišypsjo man.
Aš grįžau atgal ir perrūšiavusi visus batus sudėjau apie dešimt porų kuriuos radau pagal jos dydį. Jie buvo nuo tada kai nešiojau viena išmiera didesnius batus. Juos sudėjau į dėžutes ir pastačiau prie sienos į du "bokštus". Och, pavargau, šiandien daug tvarkymosi, o galva atrodo suplyš. Gal reikėtų prigulti? Pasiėmus knygą taip ir padariau.

Jaučiau kaip kažkas glosto man plaukus ir pabučiuoja nosies galiuką, nuo to nejučia susiraukiau. Kelis kart pamirksėjau, plačiai atmerkiau akis ir pamačiau Louis.
- Labas rytas, meile.
- Jau rytas?- Tiesiogine prasme iššokau iš lovos ir vos nenugriuvau užkliuvus už spintelės.
- Eleanor? Viskas gerai?- Louis susirūpino manim.
- Taip, - atsakiau ir pasitrynusi vietą kurią užsigavau, pažvelgiau pro langą.
Iš tikrūjų dabar buvo dar vakaras. Aš miegojau daugiausiai dvi valandas. Pažvelgiau į save, aš miegojau su rūbais? Na puiku!
- Louis, ar tau ryt repeticija?
- Ne, laisvadienis,- persislinko į mano lovos pusę ir paėmęs mane iž liemens įgriovė į lovą.
- Hey!- sušukau ir suglaudus mūsų nosis nusijuokiau.

Dėkoju tiems kas skaito, labai prašau nuomonyčių.
P.S. kitą dalį įkelsiu greičiau nei šią ;)