[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Keturiasdešimt pirmas skyrius

--------------------------------------
Nebuvom tikros ar ji nualpo, tačiau vis tiek išbandėm šį variantą.
Netrukus ji susiraukė ir praplėšė akių vokus.
- Kris!
--------------------------------------
-Po dviejų dienų-
-Niall-
Prabuvome čia dvi dienas ir Kristina nori kuo greičiau grįžti namo, todėl išpildžiau šį jos norą, tačiau pasirūpinau jog aplink namus budėtų apsauginiai.
Grįžau vos prieš dvi valandas ir nespėjau su ja net pasikalbėti.
Išėjome iš namų ir apsidairęs pamačiau taksi automobilį ir priėjau prie jo, o malonus vyriškis stovėjęs šalia atidarė dureles, kad galėčiau atsargiai pasodinti merginą į automobilį. Pasakiau vairuotojui adresą ir iš kart pajudėjome link namų.
Šviesiaplaukė vis dar buvo neatsigavusi, todėl vėl paėmiau ją ant rankų ir užlipau į antrą aukštą, o nuėjus į mūsų kambarį paguldžiau ant lovos.
Netrukus į kambarį įlėkė Džaneta, mano mažutė sėdėjo apsikabinusu kelius, o galvą atrėmusi į sieną.
- Ar viskas gerai, Niall? - Ji pribėgo prie lovos ir klestelėjo ant jos šalia šviesiaplaukės.
- Taip, - pratariau nenorėdamas dabar apie tai kalbėti.
Jaučiuosi taip suknistai. Dėl to kaltas aš, ji taip išsigandusi jog negali nei kalbeti.
Apsisukęs nupėdinau į vonią ir spragtelėjęs durų užraktą atsidusau pasiremdamas į kriauklę.
Nekenčiu savęs dėl to kas nutiko, žinau iš dalies aš nekaltas, kad taip nutiko, bet juk galėjau pasirinkti kitą restoraną...
O ką jei jai pablogės? Kas jei mano mergytei bus dar blogiau?
Kvailys... Durnius...
Kodėl aš toks neatsakingas? Kodėl negalėjau pasiimti keletos apsauginių kartu arba bent jau ginklo?
Nusiprausiau veidą šaltu vandeniu bei nusiėmės juodo kostiumo švarką sugrįžau į kambarį kuriame sėdėjo Kris, niekur nepajudėjus.
- Kris,- kreipiausi į ją bei numetęs švarką ant lovos galo prisėdau šalia,- aš... aš atsiprašau už tai kas nutiko. Niekada nubūčiau pagalvojęs jog taip gali nutikti. - Aš pats dar nebuvau atsigavęs po patirto šoko, todėl negaliu įsivaizduoti kaip sunku Kristinai. - Ar-
Ji nutildė mane rankos mostu ir aš visiškai supratau kodėl ji nenori manęs girdėti.
- Saldžių sapnų, princese.- Atsidusęs pabučiavau jos kaktą ir išėjau iš kambario.

-Kristina-

Aš buvau taip išsigandusi, kad net negirdėjau ką sakė Niall. Mano skruostais sruvo ašaros, bet aš tikrai nenorėjau jog jis manytų, kad pykstu ant jo dėl to kas įvyko. Aš paprasčiausiai buvau sutrikus ir išsigandus.
- Kris, tau reikia miegoti. - Džaneta priėjo prie manęs.
- Gerai, aš tuoj, tu gali eiti. Labos.
Nenorėjau prieštarauti ar ką nors sakyti.
- Ar man likti su tavimi?
- Ne, viskas gerai,- silpnai šyptelėjau.
Tiesa pasakius aš bijojau viena būti kambaryje, o dar ir tamsoje. Atrodė lyg kiekviename kampe kažkas yra. Kiekvienas menkiausias garselis name, jau spėjusiame paskęsti tyloje priversdavo šoktelėti ir neleido sumerkti akių.
Galiausiai susikaupiau ir pasistengiau save nuraminti. Nusivaliau veidą ranka ir įsidrąsinus iškėliau kojas iš lovos ir pakėlusi suknelę, kad "nesusipintų" kojos nubėgau prie sienos ir spustelėjau šviesos jungtuką.
Peržvelgiau kambarį, tačiau jame nieko nebuvo.
Aš juk tik prisigalvoju.
Atsidususi nuėjau į vonios kambarį ir nusiploviau veidą vėsiu vandeniu ir išlaisvinau plaukus iš susitaršiusio kuodo.
Sugrįžusi į kambarį persirengiau pižama ir atsiguliau į lovą. Gulėdama stebėjau pro langą, nuo vėjo judančius medžius ir nesugebėjau užmigti.
Tik dabar supratau koks svarbus Niall mano gyvenime...
Baikščiai nuėjau iki sienos ir vėl įjungiau šviesą kambaryje, bet ir vėl nieko neįprasto nepastebėjau, todėl staigiu mostu atidariau duris bei nuspaudžiau šviesos jungiklį kitoje sienos pusėje. Koridoriuje taip pat nieko neįprasto nebuvo.
Užsimerkiau ir atsidusau. Užgesinusi šviesą kambaryje bei uždariusi duris tyliai nubėgau į svečių kambarį.
Kur kitur jis gali miegoti?
Mėnulio pilnatis apšvietė jo veidą, todėl galėjau būti tikra, kad tai tikrai jis.
Kas dar galėtų būti, Kristina?!
Papurčiusi galvą paspaudžiau jungiklį ir aš atsiduriau tamsoje. Sustingau bijodama pajudėti, atrodo vienas iš tų vyrų tuoj įrems ginklą į galvą ir viskas bus baigta...
Susikaup, mergyte, neišprotėk, juk čia nieko nėra!
Vis dėl to tyliai nutipenau prie lovos ir palindau po antklode šalia blodino.
Įsipatoginau ir nedrąsiai savo plaštaką uždėjau ant jo rankos.
- Kristina?
Pasislinkau į šoną staigiu judesiu atitraukdama ranką ir leisdama jam apsiversti ant šono.
- Ar viskas gerai, mažute?
- Taip,- linktelėjau.
- Tu pyksti ant manęs?
Pasimečiau neprisimindama tinkamų žodžių jam atsakyti.
- Ne, - paprasčiausiai tariau ir įžvelgiau jo veide šypsena.
- Oh, labanakt, princese.
Jo lūpos prilietė mano nosies galiuką dėl ko aš sukikenau ir prisiglaudžiau prie jo, o šviesiaplaukio ranka apsikabino mane.
Nors ir dabar jaučiausi saugi vis tiek nesilioviau mąstyti apie viską kas nutiko.
Kas jei vaikinai nebūtų išgelbėje? Kaip ištverčiau jei Niall būtų žuves?
Man tikrai reiktų nustoti galvoti apie tai kas būtų jeigu būtų.
Kilstelėjau galvą į vaikiną, kuris jau ramiai miegojo. Ranka patvarkiau jo plaukus ir pridėjau delną prie skruosto. Jo blakstienos kiek trūkčiojo, o veidas apšviestas mėnulio atrodė pabalęs. Kas jei aš jį pabučiuočiau? O ką jei jis slapčia turi kitą merginą, juk visko gali būti. Kol gulėjau ligoninėje galėjo taip nutikti, ar gi aš neteisi? O be to nelabai aš jam ir reikalinga, nieko neprisimenu, kalbu su juo mažai ir nelabai prisileidžiu, tai kodėl jam nesusiradus merginos, kurios nereiktų prižiūrėti kiekvieną akimirką...
Tuo metu Niall sujudėjo ir aš išsigandusi įsitempiau, bet po akimirkos atsidusau ir apsikabinusi jį užmerkiau akis stengdamasi nebegalvoti apie tai kas įvyko.

Happy New Year!
Laimingų, kūribingų, smagių, spalvingų, nuoširdžių ir kuo puikiausių 2016- ųjų!
Ačiū už puikius, 'komentaringus' metus!