[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Keturiasdešimt antras skyrius

--------------------------------------
Tuo metu Niall sujudėjo ir aš išsigandusi įsitempiau, bet po akimirkos atsidusau ir apsikabinusi jį užmerkiau akis stengdamasi nebegalvoti apie tai kas įvyko.
--------------------------------------
-Rytas-

- Kris, šiandien turim nuvažiuoti pas gydytoją,- tarė Džaneta per pusryčius, Niall vis dar miegojo ir dėl to aš džiaugiausi.
Iš tikrųjų valgiau mažai, pusryčiams vos stiklinė šviežiai spaustų sulčių.
- Gerai. - Linktelėjau. - Nesakyk Niall, kad važiuosim.
Ji sutiko ir aš įdėjusi stiklinę į indaplovę užlipau į antrą aukštą. Mano koja buvo aprišta medicininiu bintu, tačiau lipti buvo sunku, todėl namuose naudojausi ramentų pagalba.
Iš spintos išsitraukiau drabužius ir juos apsirengiau nusipraususi. Pasidažiau kasdieniniu makiažu, pastarosiomis dienomis mėgstu būti nepastebima. Taip pat prireikė pudros, paslėpti virvės žymes ant kaklo, bet vistiek turėjau apsivynioti šaliką, kad niekas nepamatytų.
Niall sakė jog bus geriau, kad niekas apie tai nesužinotų, net policija. Nežinau kodėl, bet nedrįsau klausti. Išeidama pabučiavau Niall ir jam kažką sumurmėjus sukikenau.
- Jau? - Šiaip ne taip nusileidau į pirmą aukštą.
- Aha, - kvėpavimas buvo kiek pagreitėjęs.
Išėjusios į kiemą iš kart įsėdome į baltą Niall mašina, o aš mestelėjau draugei raktelius.
Gatvėse mašinų daug nebuvo, todėl greit atvažiavome į ligoninės teritoriją.
Užlipus aukštais laiptais tiesiai nuėjome į mums reikiamą kabinetą.
- Sveikos, merginos, - vyriškis draugiškai su mumis pasisveikino ir mes atsakė tuo pačiu.
Netrukus mano rankose atsidūrė vokas su visų tyrimų galutiniu rezultatu. Nenorėjau laukti, todėl iš kart jį atplėšiau ir išėmiau lapą.
Susiraukiau nesuprasdama medicininių terminų kita kalba, tad teko paprašyti rudaplaukės pagalbos.
Jai viską perskaičius lapas iškrito iš rankų ir ji nejudėdama sėdėjo kelias minutes.
- Džaneta! - Pamojavau ranka prieš akis ir pagaliau pakėlė galvą į mane.
Akyse matėsi spindinčios ašaros, o prieš pratardama sunkiai nurijo seiles.
- Nepagydoma, trečios stadijos-
Spėjau išgirsti tik tiek, kai ašaros pačios pradėjo byrėti kol galiausiai viskas aptemo.
Susiraukiau kai įtraukiau kažkokio smirdančio kvapo ir atsimerkus pradėjau kosėti.
- Kris, viskas gerai?
- Atrodo taip, kas nutiko? - Atsisėdus pastebėjau jog esu kažkokiame kabinete.
- Tu nualpai perskaičius tai, - pamosavo kažkokiu lapu.
Prisiminiau, kad Džaneta pasakė priežastį, kodėl išvėmiau ligoninės maistą, tą kart kai gulėjau ligoninėje, kai buvome pas Niall tėtį ir visus kitus kartus.
Štai kodėl taip jaučiuosi...
- Labai apgailestauju, bet galime išrašyti vaistų kurie pristabdytų ligą.
Džaneta iškart sutiko, tačiau aš jau nebuvau tokia tikra ar noriu pratęsti tokì gyvenimą...
Girdėjau kaip gydytojas pasakė kažkokias rekomendacijas, įdavė lankstinuką ir atsisveikino:
- Na ką gi, laimingo kelio. - Daktaras mus nužvelgė ir mes taip pat su juo atsisveikinusios išėjom į koridorių.
- Kris,-
- Prašau, elkis tarsi nieko nubūtum girdėjus ir nieko nesakyk Niall, tik tiek. - Pasakiau drabančiu balsu.
Ji nieko neatsakė, tik nuėjome iki mašinos ir aš iškart sudribau ant sėdynės.
Stengiausi sulaikyti ašaras, nes žinojau, kad Ni bus namuose, o šito pasakyti aš jam negaliu.
Jam būtų skaudu, nesvarbu kas nutiks vėliau, bet noriu, kad dabar jis būtų laimingas. Noriu, matyti jo šypseną ir akis...
Galbūt taip bus viena didžiausia klaida, bet...
Atmerkiau akis vos mašinai sustojus kieme. Mano judesiai buvo lėti ir apgalvoti. Išlipau iš mašinos, mažais žingsneliais nuėjau iki durų ir kai rudaplaukė atrakino mano ir Niall namų duris įėjau į vidų.
- Sveikos. - Niall pasisveikino kai nusirenginėjome striukes.
- Labas, - tyliai atsakiau bei pasilenkiau nusiimti batų.
- Labas rytas. Ar jau pusryčiavai?
- Taip, tačiau ką tik pasidariau kavos, gal prisidėsite prie manęs? - Jis visada linksmas, nesvarbu kas dedasi jo viduje.
- Džaneta?
- Ne, dėkui. Eisiu į kambarį, šiek tiek skauda galvą. - Žinojau, kad ji melavo, bet nieko neasakiau.
- Aš taip pat nenoriu, - papurčiau galvą.
- Kaip norit, - suskambėjo Niall telefonas.
Nuėjau į virtuvę, neklausydama pokalbio, bet taip pat ir visiškai nenorėdama net pažvelgti į maistą. Stengiausi pamiršti apie tai ką sakė gydytojas, tačiau įkyrios mintys vis tiek nedavė ramybės.
- Ar viskas gerai?
- Taip, - įnirtingai palinksėjau.
- Atrodai nusiminusi.
Tiesiog pagūžčiojau stengdamasi dar labiau neišsiduoti.
Žiūrėjau pro langą, galvą pasirėmusi ranka. Galvojau kas man dar nutiks, negi neužtenka pastarojo mėnesio?
Prie viso to galėjau pridėti dar ir savo jausmus, kurių nesuprantu pati. Būdama šalia Niall, jaučiu kažką, bet ne meilę, tačiau esant kažkur toli nuo jo trūksta tarsi dalies manęs...
- Kris? - Vyriška ranka mojavo man prieš akis.
- Kas? - Apsisukau į jį išsigandusi.
- Mums reikia pasikalbėti.
- Gerai? - Sutrikau. - Kalbėk.
- Žinau, įvyko tokių dalykų per šias savaites, kurie labai pakeitė mūsų, bet yra dar kai kas, - aš susiraukiau, o jis atsiduso. - Aš, Louis, Liam, Hazz ir Zayn dainuojam grupėje. - Truputį patylėjo. - Esam viena iš žinomiausių grupių pasaulyje.
Dabar prisiminiau, kad apie tai šiek tiek užsiminė, kai buvome senoje viloje. Tačiau tuo met nesigilinau į jo žodžių prasmę.
- Vadinasi pasirodžius viešumoje mane atpažintų?
Šviesiaplaukis linktelėjo nuleisdamas žvilgsnį į sunertas rankas.
O ne, ne, ne...
Giliai atsidusau ir užsidengiau rankomis veidą.
Bet aš nenoriu būti žinoma! - Sucypiau.
- Gerai, - lėtai palinksėjau.
- Man šįvakar reikia į studiją ir-
- Gerai, neprivalai man aiškintis. - Atsistojau ir nupėdinau į mūsų kambarį.
Žinoma, negalėjau to padaryti visiškai normaliai, nes pilnai atsistodama ant kojos, kuri buvo sužeista labai skaudėdavo.
Nugrivau į lovą ant pilvo.
Koks mano gyvenimas sušiktas. Negaliu pakęst visko kas atsitinka. Viskas griūna, nuo menkiausio dalyko. Nekenčiu savęs... Aplink viskas erzina ir dėl to skaudinu artimus man žmones.
- Mažute, aš atsiprašau. Žinau, kad tau tai mepatinka ir visa kita, bet patikėk-
- Niall, viskas gerai. Aš atsiprašau, tiesiog per daug jautriai suregavau. - Paurčiau galvą.
- Tau nereikia už nieką atsiprašyti, princese. - Apkabino ir pabučiavo kaktą.
Nurimau būdama jo glėby.
- Man jau reikia važiuoti. - Tarė.
Linktelėjau ir kelis sykiu sumirksėjau atsitraukdama.
Vaikinas atidarė spintos duris, kurioje vyravo tikras chaosas, išsitraukė kitus drabužius ir nuėjęs į vonios kambarį persirengė.
- Iki. - Atsisveikinau.
- Iki. - Pasiėmė piniginę bei nepažvelgęs man į akis išėjo.
Jo elgesys truputį keistas, tačiau tikriausiai man tik pasivaideno.
- Džaneta?
- Ką? - Atsakė iš savo kambario.
- Aš einu nusiprausti, gal vėliau pažiūrėkime filmą?
- Gerai.
Norėjau atsipalaiduoti ir bent kiek nustoti galvoti apie tai kas vyksta aplink.
Pasiėmiau pižamą ir nusipraususi po dušu nuėjau į Džanetos miegamąjį.
- Ateik. - Tarė pakėlusi akis nuo kompiuterio ekrano.
Netrukus palindau po jos antklode ir pradėjome žiūrėti filmą, į kurio pavadinimą net nesigilinau.
Filmui besibaigiant akys merkėsi, todėl leidau sau atsipalaiduoti ir pasinerti į 'oro pilių statybas'...

Oh, smagių likusių atostogų ir dėkui kas skaitot ;)
P.S. atsiprašau už klaidas :/