[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Aštuonioliktas skyrius

---------------------------------------------
- Ai žinai, čia mes šiaip...
- Gerai,- sukikeno,- eime į kiemą.
- Tu prižadėjai, kad eisi.- Pagrūmojo pirštu.
- Neprižadėjau, bet einu,- pavarčiau akis, bet viduje tiesiog norėjau, kad mane paliktų ramybėje, pabūti viena.
---------------------------------------------
Nulipome laiptais ir vos išėjusios pamatėme jog jau pradėtas kūrenti.

Visą vakarą praleidome gan linksmai ir miegoti susiruošėme tik apie pirmą valandą nakties. Silpnumo akimirkomis tekdavo stipriai užsimerkti, kad nepravirkčiau. Su šia užduotim man pavyko susitvarkyti puikiai. Aš labiau nerimavau kaip man tai pavyks ateityje.
Grįžusio nusiprausėme, apsitvarkėme savo nedidelį būstą, o tada pradėjome merginų, filmų vakarą.
- Taigi koks tavo mėgstamiausias filmas,- pasiteiravau draugės kuri sėdėjo šalia manęs ant lovos ir laikė savo kompiuterį ant kelių.
- Neįsivaizduoju, - nusijuokė, - mano filmų pasirinkimas labai platus, nes mėgstu visų žanrų filmus.
- Aišku, supratau, - šyptelėjau. - Tai ką žiūrim? - Besėdėdama pasimuisčiau lovoje ir patogiau atsiguliau, galvą pasiremdama kaire ranka.

-Gruodžio 16 d. -

- Gali greičiau? - Džaneta šiandieną buvo prastos nuotaikos .
Paskutinis pirmadienis prieš atostogas, nieko nuostabaus. Nors pirmą savaitės dieną ji beveik visada būna suirzus.
- Tuoj,- apsirengiau baltą bliuskutę ilgomis rankovėmis, žiemišką tuniką su elniukais ir snaigėmis, juodas timpas ir šiltas kojines.
- Imk.- Kambariokė padavė šiltą paltuką ir šaliką, kurį apsivyniojau aplink kaklą.
Užsimaukšlinau žieminius batus, dar prieš išeidama pagriebiau rankinę, kurioje buvo visi man reikakingi universitete daiktai ir iškart paskubomis išėjome iš buto, kurį aš ir užrakinau, o po to įsidėjau raktus į kišenę.
Paskaitos praėjo gan nuobodžiai, nes Džanetai tikrai prasta nuotaika ir ji su manim beveik nekalbėjo, o kiti jau galvoja kaip pamatys savo artimuosius per šventes, visgi liko tik savaitė ir gausim ilgai lauktų atostogų. Aš nei laukiu, nei nelaukiu jų, juk liksiu tikriausiai viena. Džaneta išvažiuoja pas tėvus, aš liksiu bendrabutyje, o kur aš galiu dar vykti? Na taip, Džanetos tėvai kvietė atvažiuoti pas juos, bet per šias šventes tikrai norėtųsi būti su artimaisiai, deja, nevisada gali būti taip kaip mes norime.
Prisiminiau, kaip vasarą planavau, kad švesiu pirmas Kalėdas su Niall ir jo šeima, sutiksime naujuosius metus su Harry, Liam, Eleanor, Louis, Perry, Zayn, Sophia ir galbūt kitais keliais jų draugais. Šyptelėjau. Aš tikrai labai naivi.
Grįždama patikrinau mūsų pašto dėžute ir tikrai nustebau radusi joje laišką ir dar adresuotą man. Vedama smalsumo įvirtau pro buto duris ir net nenusiėmusi batų atsisėdau koridoriuje ant žemės. Paskubomis atplėšiau voką ir ištraukiau popieriaus lapą.
Keletą kartų "permečiau" popierių akimis, kai į butą su trenksmu įvirto Džaneta, vos nužlipdama ant manęs, nes vis dar sėdėjau ant grindų
- O! Kas čia?
Ji įžuliai išplėšė lapą iš rankų ir pradėjo skaityti. Nuo kada ji taip elgiasi?
- Kada išvyksti? - Pradėjo nusirenginėti lauko drabužius ir laišką padėjo ant spintės.
- Tai, kad aš dar nežinau ar išvažiuoju...
Numykiau.
- Tu ką? Galvoji gali leisti sau tokią prabangą? Tu gauni tokią galimybę ir dar drįsti pagalvoti apie jos atsisakymą? Mainų programa atveria tiek daug naujų durų, o čia dar ir vienas geriausių visoje Europoje! - Pirmą kartą ją mačiau tokią įsitikinusią ir susinervinusią. - Geriau net nebandyk.
Ji užkaitė virdulį ir atsirėmusi į spintelę, virtuvėje, sukryžiavusi rankas ant krūtinės stebėjo mane.
- Kas? - Paklausiau.
- Eik krautis daiktų ir nusipirk bilietą.
Kas ji man tokia, kad reguliuotų gyvenimą? Iš vis šiandien ji man nurodinėja lyg būtų mano mama.
Tikrai norėjau ją aprėkti, bet laiku užsičiaupiau ir tiesiog nusirengiau. Tikrai nenoriu dabar su ja pyktis.
Nupėdinau į kambarį ir atsisėdus prie kompiuterio susiradau bilietus, tačiau ne lėktuvo, o autobuso. Aš tikrai neuždirbau tiek pinigų, kad visada galėčiau sau leisti viską kas geriausia.
Dvejojau ar spausti mygtuką "pirkti". Aš bijojau, bijojau jog galiu susitikti Niall.
- "Niall", - tyliai sušnibždėjau, o akyse prisikaupė ašaros.
- Ką sakiai? - Pasigirdo rudaplaukės merginos balsas.
- Nieko. - Mano balsas truputį drebėjo, bet stengiausi nepravirkti.
- Tiesiog paspausk tą mygtuką, gerai? - Jos balsas buvo suirzęs, kai pajaučiau ją stovint šalia savęs. - Jei ne viską sutvarkysiu už tave, tu tai puikiai žinai.
- Gerai, aš važiuoju, - paspaudžiau mygtuką ir nusipirkau bilietą.
Jaučiau kaip Džaneta apleidžia kambarį.
"Perėjau" prie kito svarbaus dalyko - buto.
Gyvenant Londone sužinojau keletą patikimų puslapių, kuriuose galiu rasti išnomuojamo būsto. Pravertus gal tris puslapius, neradau nieko kas tiktų mano kišenei ir skoniui, tačiau galiausiai atsirado dviejų kambarių nedidelis butukas. Elektroniniu paštu parašiau jo savininkei ir užverčiau kompiuterį, norėdama tik atsigulti į lovą ir išsimiegoti.