[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Keturiasdešimt šeštas skyrius

--------------------------------------
Jei per dvi dienas niekas nepasikeis, galėsiu juos panaudoti...
Pabučiavau šviesiaplaukio skruostą ir jo ranka iš kart apsivijo liemenį, taip leisdama užmigti pasijutus bent truputį geriau.
--------------------------------------

-Po dviejų dienų-

Man viskas nusibodo. Aš jau pavargau taip gyventi. Nenorėjau daugiau kvėpuoti. Pavargau pastoviai bijoti visko kas aplink mane. Pradedant tuo, kad bijau suklysti kalbant, baigiant jog bijau, kad aplinkiniai manęs nemėgsta. Žinau, kad tapau kitokia nei visi norėtų. Tapau paranojike ir kiekvieną dieną jaučiau, kad viduje po truputį nykstu.
Prisiminiau tą tiltą prie kurio su Niall buvome prieš kelias dienas. Žinau, kad tai nėra pats geriausias kelias, bet tikiu, kad nuo to pasijusiu geriau. Tačiau jei nepadarysiu dabar viskas bus tik blogiau. Man per daug sunku...
Padėjau laiškus ant stalo, susišukavau plaukus ir nusileidau į pirmą aukštą bei iškart apsimoviau batus.

- Kur susiruošei viena? - Iš virtuvės atėjo Liam.
Nukabinau savo striukę.
- Susitariau susitikti su Niall, jis man parašė,- greit sugalvojau ką pasakyti ir kuo natūraliau šyptelėjau.
Teko sugalvoti kokį nors įtikinamą melą, kad mane išleistų, nes pastaruoju metu visi tarsi prilipę prie manęs.
- Ar tave palydėti? - Sophia taip pat atėjo.
- Nereikia,- nuleidau akis į batus, bet priėjus juos apsikabinau.
Žinojau, kad matau juos paskutinį kartą ir stengiausi sulaikyti ašaras.
- Iki! - Paskutinį kartą atsisukau ir išėjau į lauką.
Buvo apsiniaukę ir atrodė, kad tuo pradės lyti.

-Niall-

Šiandien kaip niekada nenorėjau į važiuoti į studiją, bloga nuojauta kankino nuo pat ryto, nors tereikėjo pasirašyti vos kelis dokumentus. Džiaugiausi, kad pagaliau galiu grįžti namo.
Įsukau į namų kiemą ir vos atsirakinęs duris sušukau:
- Sveiki!
Liam ir Sophia atėjo iš virtuvės ir susižvalgė tarpusavyje.
Keista, Kristinos nebuvo matyti šalia jų.
- Labas?
Iš Liam lūpų tai skambėjau labiau kaip klausimas.
Nusirengiau striukę ir dar kart atsisukau į juos.
- Kas nors negerai? Kodėl taip žiūrit? - Neištvėręs paklausiau, tie jų žvilgsniai tikrai buvo keisti.
- Ar Kristina ne su tavim? - Rudaplaukė atsargiai rinko žodžius.
- Ką? Ne, juk ji buvo su jumis. - Susiraukiau.
- Bet... Bet ji sakė... Sakė, kad eina susitikti su tavim.
- Ar jūs kvaili?! Aš juk sakiau niekur jos neišleisti! - Šaukiau jau vėl maudamasis batus.
Įsėdęs į mašiną išvažiavau iš kiemo. Numaniau jog ji gali būti prie tilto. Kiek įmanoma greičiau važiavau savo tikslo link.

- Kristina -

Drebančiomis rankomis, prisilaikydama, perlipau į kitą turėklo pusę ir stovėjau gal ant penkiolikos centimetrų atbrailos.
Mano skruostais tekėjo ašaros, o apatinė lūpa šiek tiek drebėjo.
Užsimerkiau ir šiek tiek atlošiau galvą, kad menkas vėjelis žaistų plaukuose bei leisdama sau prisiminti ką nuveikiau per šį laiką. Restoranas, bandymas pjaistytis tik keli dalykai...
Prisiminus Niall šyptelėjau. Jo nepakartojama meilė, rūpestis ir nuoširdumas... Jis pats tobuliausiai vaikinas kokį tik galima sutikti, bet aš negaliu būti su juo, per daug skaudu matyti kaip jis jaudinasi dėl manęs, o aš jau nebeturiu jėgų tikėti ir stengtis pasikeisti...
Viską nutraukė atvažiuojančios mašinos garsas.
Apsisukau taip, kad pilvu liesčiausi į turėklus. Tai buvo Niall mašina!
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
"Arba dabar, arba niekada!"
Žengtelėjau žingsnį atgal prieš paleisdama drebančiomis turėklus ir vėjas pradėjo švilpti ausyse.
- Kristina, aš tave myliu! - Išgirdau skausmo, nevilties ir išgąsčio pilną balsą, prieš tai kai mano galvą pervėrė milžiniškas skausmas, o pro akis prabėgo gyvenimo nuotrupos: tėvai, mokykla, draugai...
Tuo met supratau padariusi pačią didžiausią, kokią tik įmanoma klaidą gyvenime ir jos neįmanoma ištaisyti.

Šaltis ir skausmas sukaustė kūną ir liko tik tamsa.

Mane nugalėjo. Nugalėjo baimė. Baimė, kuri sugriovė mano ir daugelio gyvenimus.
O galbūt tai buvo klaida, kurios neįmanoma ištrinti.