[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Penkioliktas skyrius

-----

- Tai? - Draugė neatstojo nuo manęs.

- Gerai,- blogiau tikrai nebus.

Vis gi man reik pinigų. Negaliu gyventi nieko nepirkdama, o maitintios iš "Džanetos kišenės".

-----

- Puiku! Ryt po paskaitų eisim drauge, gerai?

- Žinoma.

Vos, vos šyptelėjau ir įsisukau į antklodę.

- Labanakt.

- Labanakt, - atsakiau ir giedėjau kaip Džaneta įlipa į lovą.

***

Negalėjau ramiai užmigti. Mane kamavo bloga nuojauta.

- Tu tik jaudinies dėl pirmos dienos universitete ir dėl to, kad eisi ieškoti darbo, - raminau save mintyse, bet vistiek nesisekė užmigti. Pažvelgiau į telefoną ir tuo metu, kaip tik paskambino El.

- Klausau?

- Labas Kristina.- Ji sukūkčiojo.

- Kas nutiko? - Susiraukiau ir atsisėdau ant lovos atsiremdama į sieną.

- Niall... Niall, jis- jis ligoninėje...

- Ką? Pasakyk, kad juokauji! - Man nebuvo svarbu, kad dabar naktis ir, kad prikelsiu Etą.

Dabar rūpėjo tik jis. Mano Niall.

- Įsijunk bet kurį informacinį tinklalapį.

Pašokau iš lovos ir atverčiau kompiuterį ir mano laimei jis buvo neišjunktas. Į paieškos laukelį įvedžiau "Niall Horan" ir paspaudžiau "Enter" mygtuką. Prieš mano akis atsivertė daugybę rezultatų. Paspaudžiau patį pirmąjį ir vos jam užsikrovus pasirodė nuotraukos, o apačioje straipsnis. Man nebuvo įdomu kokią versiją jie išplatino, todėl iškart paspaudžiau ant pirmosios nuotraukos. Telefonas nukririto ant grindų, rankos drebėjo, o ašaros ridenosi skruostais.

- Tina, kas nutiko?- Girdėjau Džanetos balsą sau už nugaros.

Ji tikriausiai pabudo. Nieko neatsakiau, bet kai pajutau ją šalia savęs parodžiau ranką į tą nuotrauką, kurioje buvo sumaitota mašina ir matėsi kaip į Greitosios automobilį įstumiamas gultas, o ant jo žmogaus kojos. Tiksliau mano Niall.

- Tai tavo vaikinas?

Linktelėjau.

- Manau su tavim dar vis kažkas šneka.

Pridėjo prie ausies telefoną, nes mano rankos perdaug drebėjo, kad galėčiau jį nulaikyti.

- Kristina, tu čia? - Jos balsas skambėjo gerokai garsiau, nei aš norėčiau.

- Kur? Kur jūs esat? - Balsas drebėjo.

- Londono ligoninėj.

- Atskrendu. - Sumrmėjau.

- Stop, stop, stop! Ar yra galinčių normaliai mąstyti žmonių šalia tavęs? Tu juk negali dabar atvykti! Dabar naktis!

- Aš aiškiai pasakiau, kad atskrendu, ar ne?! - Surėkiau ir pati nusistebėjau savo balso tonu.- Jei ten gulėtų Louis, esu tikra nepaliktum jo nei sekundei.

- Atleisk, neturėjau to pasakyti. Atvažiuosim tavęs paimti iš oro uosto. Tik tu nusiramink.

- Aha, pasistengsiu.

Padėjau ragelį.

- Džaneta, aš privalau jį pamatyti.- Pradėjau ieškoti rūbų.

- Ar galėčiau skristi su tavimi? Tu juk supranti, kad nenusigausi net iki oro uosto.