[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Trisdešimt devintas skyrius

---------------------------------------
Jo akys lakstė kambaryje. Šalia matėsi grandinė, maniau, kad taip būna tik filmuose, o rankos suveržtos tvirta virve priekyje.
Tikriausiai jam buvo duota silpna dozė migdomųjų.
- Viskas gerai? - Mano balsas buvo silpnas ir duslus.
---------------------------------------
- Ar jie tave sužeidė?- Jis atsakė klausimu.
- Ne, - norėjau papurtyti galvą, bet negalėjau.
- Tuo met kas tavo kojai?
- Pati susižeidžiau,- man buvo sunku kalbėti, todėl atsakinėjau trumpais sakiniais.
Jis daugiau nieko nesakė, todėl po kiek laiko užmerkiau akis norėdama bent kiek numalšinti nuovargį, kūnas netrukus atsipalaidavo.
Plačiai atsimerkiau kai kėdė vėl susvyravo, o Niall pašoko nuo žemės.
- Mes negalim užmigti, aš kalbėsiu, o tu, kad nepradėtum snausti, klausyk, gerai?
- Taip.
Jis pasakojo apie koncertus, turus, vaikystę, šeimą, apie viską kas man įdomu.
Jaučiau kaip delnais tekėjo kraujas, tai virvės suveržtos taip stipriai jog randai atsivėrė.
Su kiekviena minute darėsi vis sunkiau išstovėti ir kvėpuoti, tačiau vis tiek, bet kokia kaina turėjau išsilaikyti. Ir Niall klausymas man padėjo, bet privalau pripažinti jog daug ko ir nesupratau...
Vos pirmam spinduliui prasiskverbus pro langą durys atsivėrė.
Akys pačios lipo nuo nuovargio, bet ar tiek iškentėjus galiu pasiduoti?
- Labas rytas, kaip sekėsi praleisti naktelę? - Pašaipa jo balse girdėjosi su kiekvienu žodžiu.
Mes tylėjom.
- Kalbėkit! - Grėsmingai priėjo prie manęs. -Žinot, aš pagalvojau ir turiu jums pasiūlymą, jeigu sutiksi paleisiu jį, - mostelėjo galva į Niall,- tekėk už manęs.
Jo rankoje atsirado žiedas ir jis priartėjo prie manęs dar labiau.
Išgirdus ką jis pasakė išplėčiau akis. Ką? Būti kažkokio niekšo žmona?! Na jau ne! Nė už ką!
- Žinai, jis gali būti nušluotas nuo žemės paviršiaus, - dar labiau sutrikau kai jis prakalbo lietuviškai ir išsitraukė ginklą.
Kas jis toks?!
- Aš laukiu tavo atsakymo.
Jo valiūkiška šypsena švietė veide, o akys įsmeigtos į mane.
- Kris, ne! - Niall surėkė, kai norėjau prasižioti.
- O tu tylėk!
Jo vienoj rankoj vis dar buvo žiedas, o kitoje ginklas nutaikytas į grindis, tačiau esu tikra, kad laisvai galėtų pataikyti, bent jau Niall į koją.
-A-aš, - negalėjau to ištarti garsiai. - G-ger-rai...
Ašaros jau ritosi skruostais, bet jei taip išgelbėsiu Niall, tebūnie.
Ar mano pasiaukojimas reiškia kažkokius jausmus Niall?
- Nuimkit,- galva mostelėjo į virvę virš mano galvos.
Po kelių akimirkų galėjau laisvai įkvėpti, bet dėl nuovargio kojos pačios sulinko ir atsidūriau ant žemės. Skausmas suvarstė visą kūną.
- Duodu penkias minutes jums atsisveikinti. - Išėjo.
- Kris! - Niall kiek tik jam buvo leidžiama priartėjo, tačiau buvau per toli, kad galėtų pasiekti.
Sukaupusi visas likusias jėgas atsisėdau ir galima sakyti prišliaužiau, o vos atsidūriau šalia, jis antrišo mano rankas. Plaštakos buvo kruvinos, tačiau pasistengiau nekreipti dėmesio ir išlaisvinti Niall rankas.
- Tau nereikėjo sutikti, - sušnibždėjo kai buvau stipriai jį apsikabinusi.
- Nesvarbu, nenoriu, kad kentėtum per mane. - Aš eilinį kartą verkiau.
- Svarbu, mažute, ir aš tave išgelbėsiu.
Nieko nesakiau tik pabučiavau jį ir tuo jau pat buvau išvesta ar kitaip tariant išvilkta. Daugiau nieko nenorėjau, kaip tik gerai išsimiegoti ir pailsėti. Netrukus atsiduriau ant mašinos galinių sėdynių ir mašinai nespėjus pajudėti užmigau.
Man nebuvo svarbu, kad esu pagrobta.

-Niall-

Negalėjau žiūrėti kaip ji kankinasi. Man buvo baisu dėl jos, o dabar jaučiuosi toks nevykėlis...
Nežinau kiek laiko sėdėjau vienas nežinioje, bet tai man atrodė velniškai ilgas laiko tarpas.
- Stokis!- Tas čaižus balsas privertė šoktelėti.
Atsistojau kaip man buvo liepta ir tuo met rankos buvo užlaužtos už nugaros, nesipriešinau, nebuvo prasmės.
Mano mintys sukosi tik apie Kristiną. Aš nežinau kas jis, net nekenčiu jo kiekviena savo ląstele ir jeigu jis nuskriaus mano mergyte, aš užmušiu jį. Prisiekiu.

-Eleonor-

- Louis, ar radot juos?
- El, juk sakiau, kad kai sužinosim kažką daugiau pranešiu.
- Gerai,- atsakiau ir padėjau telefoną ant spintelės, šalia lovos.
- Kaip? - Džaneta prisislinko arčiau.
- Sakė laukt.
- Kodėl mes negalim važiuoti kartu? - Sumurmėjo Sophia.
Visos merginos susirinko Kristinos ir Niall namuose kai jie negrįžo visą naktį ir per televiziją pranešė apie užpuolimą.
Visos laikraščių antraštės mirga nuo visos šitos nesąmonės.
- Aš nesuprantu, kas galėjo taip pasielgti, ar jums ji kažkada kažką užsiminė? - Rišausi plaukus į kuoduką, tuo pačiu ir kalbėdama.
Visos vieningai papurtė galvas ir toliau laukėme bet kokios žinios iš vaikinų, tyloje.
Visos buvome paskendusios savo mintyse, todėl tyla vyravo visur. Aš vos tvardžiau ašaras, manau kitos taip pat...
Laikrodžio rodyklė slinko lėtai, tačiau nieko ypatingo nevyko. Pašokau, kai nuskambėjo durų skambutis, merginos padarė tą patį. Nubildėjau laiptais žemyn, o paskui save girdėjau ir dar tris poras kojų. Staigiu mostu atidariau duris ir išvydau Liam.
- Kur Kristina? - Pirmasis klausimas išsprūdo pro lūpas.
- Važiuojam su manim. - Jis neatsakė į mano klausimą.
Įsispyrėme į savo batus ir nubėgome į jo mašiną.
- Kur jie?- Aš negalėjau visko taip palikti.
Man magėjo viską sužinoti dabar.
Liam tylėdamas vairavo, susikaupęs žiūrėjo į kelią ir net nesiruošė kažką mums paaiškinti.
- Liam! - Galiausiai sušuko Sophia.
- Kristinos neradome, tačiau žinome kur yra Niall. Jūs turėsite juo pasirūpinti, jaučiu jis gali būti sužeistas, o į ligoninę negalime važiuoti. Viską rasite bagažinėje.
- O kur Kristina?! - Suklikau.
- EL, nusiramink, mes ją surasime.
Dabar pratrūkau, ašaros laisvai ritosi skruostais. Kas jei jai kažkas nutiko?
Po mažiau nei valandos kelio automobilis sustojo ir mums nespėjus sureguoti rudaplaukis išlipo ir užrakino mašiną, nes suprato, kad išlipsime.
- Liam! - Sušukom visos kartu, tačiau jis nei atsisuko nei kaip nors kitaip sureagavo, tiesiog nuėjo keliuku, vedančiu iš miško. Aplink buvo jau tamsu, tačiau danguje švietė Mėnulis.
- Kai grįš, jam gerai nesibaigs. - Sušnypštė Soph.
Toliau niekas neturėjo ką pasakyti.
Slinko minutė po minutės, tačiau niekas neatėjo ir nieko nesigirdėjo, tik mūsų kvėpavimai.
Galbūt po valandos išvydome tris siluetus.
- Niall! - Sucypė Sophia su Perrie, kai Louis atidarė mašinos dureles ir viduje įsižiebė šviesa.
Jo antakis ir lūpa buvo prakirsti, o skruostas patinęs, nepanašu, kad jam viskas gerai.
- Kur Kristina? - Pripuoliau prie jo.
- A-a-aš ne-nežinau. - Sumikčiojo.
- Kaip tu nežinai?! Ji juk buvo su tavimi! Tu kaltas dėl visko! Mes per tave nežinom kur Kristina! Tu ir tik tu!

Pasirodo Kalėdiniai stebuklai veikia ir aš įkeliu Jums dalį! Per šį laiką nusprendžiau pabaigti tai ką pradėjau neskaitant to kaip viskas pakrypo :)
Ačiū visoms kas skaito ir palaiko;)
Linksmų ir nuostabių švenčių! :*