[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Trisdešimt septintas skyrius

--------------------------------------
Mačiau kaip ant žemės krenta tamsios raudonos spalvos kraujo dėmės. Vaizdas akyse truputį liejosi, o burnoje, atrodė, to nelemto daikto vis daugėjo.
-------------------------------------
Netrukus keletas daktarų su triukšmu atsirado prie manęs, o po kelių akimirkų giliai alsuodama apsiverčiau ant nugaros vis dar laikydama galvą pasuktą į dešinę pusę.
- Vajetau, Kris, ar... Ar tau geriau? - Džaneta buvo labai išsigandusi ir galėjau jausti ją stovinčią kitoje lovos pusėje.
Pasukau galvą į Niall, Džanetą ir gydytoją prieš tai kai seselė drėgna servetėle nuvalė veidą. Vis dar bandžiau atgauti kvapą, nors buvau išsigandusi kaip ir mano draugė. Nebyliai palinksėjau ir užsimerkiau bandydama atsigauti.
Po valandos niekas nieko man nepaaiškino, tiesiog įsodino į vežimėlį ir nuvežė į kažkokį kabinetą. Atlikti tyrimus, manau.

-Po trijų savaičių-

Sėdėjau mašinoje kartu su Niall ir Džaneta, nes važiavome namo. Na tiksliau į Niall namus, kuriuos jis neseniai nupirko mums - man ir sau, bet, kad ir kaip stengčiausi jam kažką pajausti nieko nesigauna. Džaneta liks su manimi, nes kaip gydytojas įsakė - negaliu likti viena. Per visą laiką Džanetos paprašiau, kad man padėtų išmokti kalbą ir kaip bebūtų keista sekėsi gan gerai. Atrodo tereikia prisiminti ir aišku, tačiau kad ir kaip Džaneta sako jog viską darau puikiai, šnekėti su Niall bijau, ne tik su juo, bet ir visais kitais išskyrus Džanetą.
Mašina sustojo vidutinio dydžio, dviejų aukštų namo kieme. Lėtai išlipau ir paskui Niall įėjau į namą ir prie durų mus pasitiko moteris, gal trisdešimties.
- Sveiki,- ji linktelėjo.
Klausiamai pažvelgiau į Džanetą.
- Ji tarnaitė, - paaiškino ir taip pat šyptelėjus palydėjo iki kambario.
Lipant laiptais galėjau jausti Niall žvilgnį į nugarą, dėl ko jaučiausi nemaloniai.
Niekad su juo nesijaučiau jaukiai, neskaitant to, kad jis besąlygiškai mane myli.
Įėjome į kambarį, kuriame buvo dar neišpakuoti baldai bei trys lagaminai.
Nebuvau tikra kaip tai pasakyti angliškai, todėl paklausiau Džanetos.
- Ar tai mūsų su Niall kambarys bei mano daiktai? - Mestelėjau žvilgsnį į lagaminus.
- Taip, o dabar nusiprausk ir eik pailsėti,- silpnai apkabino. - Mano kambarys šalia, jei ką pašauk.
Likau stovėti priešais Niall. Nuleidusi žvilgsnį apėjau jį ir paguldžiusi lagaminą atsidariau jį. Jame buvo rūbai, kuriais tikriausiai rengdavausi ankščiau. Pasiėmiau pačią paprasčiausią žalios spalvos maikutę, ilgomis rankovėmis ir pilkas treningines kelnes bei apatinius.
- Kur yra vonios kambarys? - Atsargiai paklausiau bijodama suklysti.
- Ten,- galvą mostelėjo į duris dešinėje.
Vonioje atsargiai nusiprausiau ir nors žaizdos dar neužgijo jų bent jau neskauda kai prausiuosi.
Niekas iki šiol nesako kas man ištikrųjų nutiko, bet jaučiu jog visi žino. Atsimenu tik kelis dalykus ir tai nervina, kai jautiesi lyg nepažintum savęs.
Nešvarius drabužius sumečiau į skalbinių dėžę ir išėjau iš kambario. Jame nieko neradau, tačiau pro užuolaidas pastebėjau Niall stovintį balkone. Nenorėjau eiti pas jį. Jaučiau kaip stipriai jis mane myli, bet aš negalėjau atsakyti visiškai tuo pačiu, todėl nenorėjau meluoti bent jau dabar.
Nužingsniavau iki lovos ir atsiguliau užmerkdama akis. Man beužmiegant pajaučiau kaip įdumba lova ir netrukus kažkas glosto skruostą. Žinojau, kad tai Niall, bet bijojau atsimerkti ir pradėti pokalbį su juo. Visada jaučiausi menkesnė už jį, bet nežinau kodėl.

- Molly! - Pašokau išgirdusi šauksmą.
Greitai išėjau į kolidorių iš kurio girdėjosi piktas Niall balsas. Moteris, kurios tikriaisiai vardas ir yra Molly, rinko stiklo šukes, o šalia, ant padėklo, bet kaip sumestas maistas. Tikriausiai ji išmetė padėklą ant grindų.
- Labas rytas, mažute. - Pamatęs mane šyptelėjo pasisveikinęs ir priėjęs pabučiavo į kaktą.
- Kas nutiko? - Jaučiau kaip širdis drebėjo.
- Molly išmetė tavo pusryčius, - pavartė akis bei žvilgtelėjęs į laikrodį ir sumurmėjęs kažką panašaus į "turiu eiti" išėjo iš namų.
- Labas rytas, panele Kristina, - galiausiai tamsiaplaukė atsistojo ir pasitvarkė savo mėlyną tuniką.
- Labas rytas, - linktelėjau jai ir nupėdinau į Džanetos kambarį.
- Labas rytas, - pasakiau įėjusi į kambarį.
- Labas, kaip jautiesi? - Pakėlė galvą nuo kompiuterio ir apsikabino, o aš atsisėdau ant lovos.
- Gerai, tik Niall nuotaiką sugadino.
- Ką padarė?
- Nieko ypatingo, tiesiog aprėkė tarnaitę, o išvis kodėl ji čia?
- Girdėjau, jam kažkas šiandien nutiko, nes susiraukęs vaikšto nuo pat ryto. Niall nori, kad tau nieko netrūktų ir nereiktų pervargti gaminant ar tvarkant namus.
- Nuo ryto?
- Jis pabudęs nuo pusę septynių, kaip ir aš.
- Oh...
Ji apsivijo rankomis mano kūną ir aš atrėmiau galvą į jos krūtinę.
- Tau reiktų pavalgyti, ar norėtum vėliau išsikepti pyragą?
- Gerai, - linktelėjau ir atsidusau kai išgirdome beldimą į duris.
- Prašau!
- Labas rytas! - Linktelėjo Džanetai ir padėjo maisto pilną padėklą ant lovos.
- Gero apetito.- Juodaplaukė šyptelėjo ir išėjo.
- Aš pabaigsiu darbą, o tu pavalgyk, gerai?
- Aha, - nuryjau tabletę su stikline vandens ir atsikandau sumuštinio su sūriu.
Nevalgiau visko kas buvo sudėta, nenorėjau jog pasikartotų įvykis ligoninėje.
- Ar jau galime eiti? - Džaneta užvertė nešiojamo kompiuterio ekraną ir atsisuko į mane.
- Taip, - paėmiau į rankas padėklą ir mes nuėjome iki virtuvės.
- Kepsim keksiukus ar pyragą?
- Aš noriu keksiukų, o tu?
- Gerai, tik patikrinsiu ar viskas ko reikia yra.
Aš stebėjau Džanetą, kuri dėliojo ant stalo reikiamus produktus iki tol kol pradėjome gaminti.
- Ar galėsiu vėliau prisijunkti prie savo Twitter ar Facebook?
- Am... Gerai.
Baigiau supilti tešlą į formeles ir Džaneta įdėjo skardą į orkaitę, o vėliau indus į indaplovę.
- Norėsi kavos ar arbatos?
- Arbatos,- šyptelėjau ir žvilgtelėjau į savo rankas, nors ir buvau užsivilkusi palaidinę ilgomis rankovėmis įpjovimai buvo matyt.
Nekenčiu to fakto, kad negaliu nešioti palaidinių trumpomis rankovėmis, todėl kiek patraukiau rankovę link delno.
Pažvelgiau pro langą. Lauke savo šokį šoko snaigės, o saulutė skaisčiai švietė.
- Kri-i-is! - Pastebėjau ranką prieš savo akis pasukau galvą kelis kartus sumirksėdama.
- Kas? - Šyptelėjau.
- Arbata atšals, gerk.
Pažvelgiau į puodelį, kuris stovėjo ant stalo ir gurkštelėjai raudonai nusidažiusio vandens.
Sėdėjome tyloje, buvau paskendusi savo apmąstymuose ir net negirdėjau kaip grįžo Niall, todėl pajutusi jo apkabinimą iš nugaros šoktelėjau.
- Atsiprašau, nenorėjau. - Sušnabždėjo ir papurčiau galvą parodydama, kad viskas gerai.
Atsisėsdamas ant šalia esančios kėdės tarė:
- Šiandien vakare mano draugo restorano atidarymas, ar sutiksi mane palydėti? - Šyptelėjo ir žiūrėjo į mano akis.
Kiek pasimečiau nežinodama ar tinkamai supratau klausimą, bet linktelėjau ir atsistojusi apkabinau jį. Nežinau kas tuo metu man nutiko, bet tiesiog norėjau verkti nesustodama. Girdėjau kaip durys užsidaro, kas leido man suprasti jog patalpoje likome dviese.
Jo rankos raminančiai glostė nugarą, kai aš sušniurkščiojau nosimi, padėjusi galvą ant jo peties. Džiaugiausi, kad jis nieko neklausinėjo ir galėjau tiesiog jausti jo šilumą.
- Atsiprašau, - sumurmėjau atsitraukusi.
- Viskas gerai, šešta išvažiuojam, nepamiršk, gerai?
- Žinoma, - pakštelėjau jam į skruostą ir nubėgau į kambarį.
- Džaneta?
- M? - Nepakėlė akių nuo knygos.
- Padėsi pasiruošti? Žinai pirmas toks renginys ir panašiai...
- Gerai, eik pamiegok, kad būtum nepavargus, nors šiaip ar taip Niall neleis tau ilgai ten būti. - Sukikenom.
Pavarčiau akis ir nupėdinus į lovą atsiguliau.
Užmerkiau akis, bet mane kamavo kažkia lyg ir bloga nuojauta, kuri man ir neleido užmigo. Varčiausi galbūt daugiau nei dvi valandas, kai išgirdau atsidarant duris ir staigiai užsimerkiau, nenoriu, kad manytų jog neilsėjau.
- Kris? - Pajutau kaip Džaneta silpnai mane papurto ir aš truputį prasimerkiau.
- Pailsėjai? - Paklausė kai dirbtinai pasiražius išlipau iš lovos.
- Aha, ar jau metas ruoštis?
- Aš tau paruošiau suknelę ilgomis rankovėmis, gerai?
- Žinoma, - šyptelėjau ir nusekiau paskui ją.
Iš tikrųjų viduje nesijaučiau gerai, bet nenorėjau to parodyti.
- Nori pirmiausia šukuosenos?
- Gerai, - truktelėjau pečiais ir atsisėdau ant kėdės prie jos kosmetinio staliuko su veidrodžiu.
Rudaplaukė išsidėliojo reikiamas priemones priešais.
- Kur Niall? - Pasiteiravau kai ji pradėjo šukuoti plaukus.
- Išvažiavo, vėl, bet turėtų grįžti laiku, juk nemanau, kad jis nori nuvilti savo žaviają merginą per pirmą pasimatymą. - Mirktelėjo per veidrodį ir skambiai nusijuokėm.
- O tai ką, aš dar nebuvau pasimatyme su juo?
- Mano žiniomis ne, - sukikenom.
- Ar aš blogai supratau, ar kaip, bet maniau, kad mes eisime į restorano atidarymą, o ne pasimatymą. - Po nejaukios tylos ištariau.
- Jetau! Jis paprasčiausiai neišdrįso tiesiai šviesiai to paklausti, o atidarymas buvo tik puikiai pasitaikiusi proga, patikėk manim jis seniai nori tave kur nors nusivesti.
- Tai taip gaunasi, kad einu į pasimatymą?!?
- Taip. - Plačiai nusišypsojo.
Sėdėjau užsimerkusi, kol draugė darė makiažą ir iš nuostabos negalėjau judėti. Tai tikrai netikėta, bent jau man.

-Po dviejų valandų-

- O dabar pagal savo skonį išsirinksi papuošalus, po to kai apsivilksi suknelę. - Džiaugsmingai viską išdėstė ir davusi suknelę užsegė mažą užtrauktuką nugaroje. Įsisegiau auskarus ir užsimovau sidabro spalvos žiedą ant kairės rankos piršto. Tarp savo batų išsirinkau paprastus, juodus batelius, nes aukštakulniams dar nebuvau pasiruošusi. Iš vis aš negaliu dalyvauti tokiame renginyje, bent,jau gydytojas liepė nekelti kojos iš namų.
Priėjau prie veidrodžio, kad galėčiau pamatyti kaip atrodau. Iš nuostabos aiktelėjau. Mano šviesūs plaukai susukti į kuoduką ir viena sruoga gražiai bangavo dešinėje veido pusėje, juodos, aksominės medžiagos suknelė su ilgomis rankovėmis puikiai tiko ant mano kiek suliesėjusio kūno, o nugaroje buvo, gili, trikampė iškirptė.
- Ką manai? - draugė stovėjo už manęs susinėrusi rankas ant krūtinės.
- Ačiū, - sucypiau ir prišokau prie jos.
- Gerai, einu pažiūrėsiu kur mūsų princas,- nusijuokėm ir likau kambaryje viena.
Jaudinausi, vis gi tai bus pasimatymas, bet tikiuosi nereikės daug kalbėti, nes man tikrai per daug įtampos.
Pagriebiau nuo staliuko kvepalus, kuriuos Niall buvo atvežęs į ligoninę ir papurškiau jų ant kaklo. Jie jau spėjo tapti mano mylimiausiais.
- Kristina, tavęs laukia. Juk sakiau, kad nevėluos.
Nusišypsojau ir giliai įkvėpus bei iškvėpus lėtai nuėjau iki laiptų prieš tai spėjus išgirsti "sėkmės".
Kelis laiptelius nulipau nuleidusi galvą, bet vėliau truputį ją pakėliau aukštyn ir pro blakstienas pažvelgiau į apačioje stovintį Niall.
Jo rankose buvo didžiulė, raudonų rožių puokštė.
- Nuostabiai atrodai. - Sušnibždėjo į ausį ir jaučiau kaip mano skruostai įgavo rožinę spalvą.
Netrukus pauosčiau rožes ir padėkojusi išėjau pro duris bei vaikinui atidarius mašinos dureles įsėdau į ją.
Dabar jis tiesiog švietė laime ir džiaugsmu, visiškai priešingai nei ryte. Mašinoje pasigirdo linksma muzika, kuri skambėjo iki pat kelionės tikslo. Atidarius dureles vienam iš vyrų išlipau, o paskui mane ir Niall. Mane apakino fotoaparatų blykstės ir žurnalistai lyg bitės apspito mus bei uždavė galybę klausimų.
- Niall Horan...
- Niall...
- Panele Kristina...
Neturėjau supratimo iš kur visi mus pažįsta, bet tylėjau, menkai šypsojausi ir džiaugiausi, kad Niall ranka nepaleidžia mano liemens.
Po keleto atsakytų klausimų galiausiai jie mus praleido ir mes, lyg būtume ypatingos žvaigždės, raudonu kilimu nuėjome iki restorano durų, kurias taip pat atidarė du jauni vyrai su kostiumais ir šypsena veide.
Čia jau buvo susirinkę tikriausiai daugiau nei šimtas žmonių, o tarp jų "vinguriavo" merginos su šampano ir vyno padėklais.
Dairydamasi ėjau kartu su Niall, kuris pasisveikino su keletu žmonių prieš mums radus rezervuotą staliuką.
Vos mums atsisėdus gavome "meniu knygelę" ir išsirinkome patiekalus. Daugumos net nežinojau.
Padavėjai nuėjus tarp mūsų įsivyravo nemaloni tyla, bet ją šiek tiek pridengė muzika.
- Ar galėtum papasakoti apie praeitį? - Nutraukiau įtampą.
Nesupratau visko, bet man tiesiog patiko klausytis kaip jis kalba. Bet juk tai nereiškia, kad aš jį myliu, ar ne?

-Niall-

Netrukus, kai baigiau pasakoti, patiekalai buvo ant mūsų staliuko. Vos sukramčius pirmą kąsnį pasigirdo šūviai ir žmonių klyksmas. Nieko nelaukdamas atsistojau čiupau Kristiną už rankos ir pasileidau bėgti. Čia lankiausi pirmą kartą, o ir žmonių buvo didžiulė minia, todėl tiesiog bėgau kur mačiau laisvesnį tarpą šioje grūstyje nepaleisdamas mylimosios rankos.

Jo, atsiprašau, taip jau gavos, kad susirgau ir neturėjau jėgų rašyti...
Dalį skiriu naujai skaitytojai Gertruuuda, nustebinai kai atsbudus radau 36 notification'us :P

Ačiū visoms ;)