[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Trisdešimt antras skyrius

---------------------------------------
Širdis pradėjo plakti greičiau ir išsiplėtė vyzdžiai. Bandžiau patraukti rankas nuo savęs, tačiau visos jėgos dingo.

- Lėlyte, sakiau, kad susitiksim. - Nuaidėjo balsas ir liko tik... Tamsa ir tyla.
---------------------------------------
-Niall-

- Kur Kristina? - Apsimiegojęs išėjau iš kambario ir pasiražiau.
- Aš maniau ji su tavimi.- Eleanor susiraukė.
- Ne, ji sakė eina pasitikti tavęs.
- Bet aš jos nesutikau...
Merginos veide atsispindėjo sumišimas.
- Nesutikai? - Dabar pasimečiau ir aš.
- Na taip, aš ją mačiau paskutinį kartą vakar, Naujųjų vakarėlyje.
- Nesuprantu, gal jūs prasilenkėt?
- Ji puikiai žino pro kur pareinu.
- Aš jai paskambinsiu. - El linktelėjo.
Išsitraukiau mobilųjį ir greit suvedžiau jos numerį, kurį jau mokėjau atmintinai.
"Numeris, kuriuo skambinate šiuo metu neryšio zonoje, bandykite vėliau." - Išgirdau operatorės balsą.
Po dar mažiausiai dešimt mėginimų niekas nepasikeitė - ji neatsiliepė.
- Ar ką nors sužinojai? - Sophia priėjo prie manęs po dar vieno nesėkmingo bandymo.
Supratau, kad El jau bus visiems pasakiusi.
Papurčiau galvą užsimerkdamas ir atsiremdamas į sieną.
Kur ji galėjo pradingti? O ką jei ją kažkas nutiko?
- Niall eime į svetainę, ten jau visi susirinko. - Sophia švelniai paėmė už rankos ir palydėjo iki svetainės.
- Ar galit bent numanyti kas jai galėjo nutikti?
- Palaukit, gal tiesiog išsikrovė jos mobilusis? - Zayn bandė būti optimistu.
- Tarkim, bet tuo met kodėl ji nesusitiko su El?- Akies kampučiu žvilgtelėjau į rudaplaukę. - Tu juk grįžai prieš tris valandas?
- Beveik penkias,- pataisė mane.
- Jei nebūtu sutikusi El, būtų sugrįžusi atgal, be to prieš išeidama ji jį pilnai įkrovė, pats mačiau.
Visi nutilo ir mąstė kas galėjo jai nutikti, kai suskambo telefonas rankoje. Pašokau, kaip ir kiti, tikėdamasi, kad tai bus ji, tačiau skambino mama.
- Klausau?- Nenoromis atsliepiau.
- Sveikas sūnau, kaip sekasi? Kaip Kristina?
Nuėjau į virtuvę.
- Mam, aš nežinau kur ji...
- Kaip suprasti?
- Mes jos nerandam... Ji dingo...
- O Dieve! - Numaniau, kad pridėjo ranką širdies srityje.
- Turiu eiti, iki.
- Jei kažką sužinosit, būtinai pranešk, sėkmės!
- Žinoma, iki.
Neturėjau noro su kažkuo kalbėti.
Visą likusį vakarą sėdėjome ir kalbėjome kur ryte jos ieškosim (dabar buvo tamsu ir, kad ir kaip norėjau jos ieškoti, man neleido kiti) ir žinoma, paskambinome policijai, tačiau jie atsakė, kad ieškoti galės tik ryte. Kai visi sugulė, galėjau girdėti Džanetos kūkčiojimą kitoje sienos pusėje, o pats taip pat negalėjau užmigti. Norėjau ją paguosti, bet pats nežinojau kas dedasi manyje - aš tiesiog "ėjau" iš proto nežinodamas kur ji. Vaikščiojau pirmyn atgal kambaryje kol galiausiai su telefonu rankoje nusileidau laiptais į pirmąjį aukštą ir atsisėdau ant kilimėlio prie durų, kaip koks šuo. Negalėjau būti kur mačiau jos daiktus, rūbus ir, po velnių, vis dar jaučiau jos kvepalų kvapą. Tamsoje bandžiau kažką įžvelgti ir po kiek laiko pastebėjau ant batų nukritusį jos mėgstamiausią šaliką, kurio ji nepanoro užsidėti prieš išeidama ir dėl to mes juokais "susipykome".
Paėmiau jį ir įkvėpiau jos kvepalų, kuriuos padovanojau vakar ir ji išpurškė jais visą kambarį. Šyptelėjau dėl to linksmo nutikimo.
Taip ir prasėdėjau visą naktį prie durų, gniauždamas šaliką ir stebėdamas telefoną.
Pradėjus švisti jaučiausi pavargęs ir buvau bepradedantis snausti, kai suskambo telefonas. Pašokau tarsi įkirptas ir pažvelgiau į ekraną. Jame švietė man nežinomas numeris.
- Klausau? - Pusbalsiu atsiliepiau, nors mano balsas skambėjo gan garsiai tyloje skendinčiame name.
- Labas rytas, ar būsite Niall Horan?
- Taip,- ištariau gan atsargiai, nes vis dar nežinojau su kuo kalbu.
- Į ligoninę, prieš pusantros valandos buvo atvežta-
- Gerai, suprtau. Atvažiuoju. - Drebančia širdimi, greit apsimoviau batus ir išlėkiau iš namo, pasiimdamas mašinos raktelius. Vos atsisėdau į automobilį ir išvažiavau iš kiemo suskambo telefonas.
- Klausau? - Atsiliepiau net nežiūrėdamas kas skambina.
- Ligoninė?- Iš balso atpažinau Liam.
- Taip,- numečiau telefoną ant sėdynės ir dar tvirčiau suspaudžiau vairą bei stipriau paspaudžiau greičio pedalą.
Supratau, kad merginos buvo susikrimtusios beveik kaip ir aš, bet nebuvo pakankamai laiko jų pažadinti, man būtinai reikėjo pamatyti savo gražuolę, be to jei Liam man skambino - jie atvažiuos.
Bet kaip pastačiau automobilį pustuštėje stovėjimo aukštelėje ir jį užrakinęs nuskuodžiau į pastatą. Greit atsidūriau prie registratorės.
- Kristina Woken? - Paklausė pažvelgdama į akis.
Linktelėjau.
- Sekite paskui mane. - Nuo stalo paėmė tušinuką, kurį įsidėjo į kišenę ir segtuvą su kažkokiais lapais.
- Kokia jos būklė? - Man magėjo sužinoti viską kas jai nutiko.
- Koma.
Tada atsistojo ir praėjus pro mane įėjo į liftą ir paspaudusi "3" laukė kol jis pakils iki reikiamo aukšto. Tai neužtruko ilgai, todėl vos atsidarė durys, pasuko į ilgą koridorių ir sustojo tik prie paskutinių durų. Visą laiką buvau apšalęs ir ėjau tarsi medinėm kojom. Norėjau rėkti ir griūti čia pat ant grindų, bet privalėjau pirmiausia ją pamatyti. Ašaros nevaldomai kaupėsi akyse. Kaip ji, mano mergytė?
- Palaukite čia. - Tarė atrakindama duris.
Norėjau neklausyti jos ir eiti paskui, bet moteris užtrenkė duris man prieš nosį.
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, norėjau bent kiek nuraminti savo įsitempusį kūną, bet man nesisekė.
- Užeikite, - po visos amžinybės laukimo ji pradarė duris ir įleido į vidų. - Perspėju, po penkių minučių turėsite išeiti. Ar norėtumėte sužinoti viską dabar?
- Jos draugai tuo bus čia, jei galite pirmiausia praneškite jiems, gerai?- Norėjau kuo greičiau pabučiuoti ir pamatytiną savo mažytę.
Jai linktelėjus peržengiau slenkstį. Lėtais žingsniais priėjau prie lovos. Joje gulėjo perbalusi mergina, visai nepanaši į tą kurią paskutinį kartą mačiau vakar. Jaučiau, kaip sudreba mano širdis, atsisėdau ant kėdės šalia jos. Ji atrodė daug prasčiau nei įsivaizdavau, buvo prijunkta daugybė aparatų, bet nepaisant to paėmiau jos ranką į savo delną ir priglaudžiau prie savo skruosto.
Jos riešai apvynioti medicininiu bintu ir vidinėje rankos pusėjo matėsi kraujo dėmės.
- Mažyte, kas su tavim taip pasielgė?
Buvo sunku kalbėti, todėl nieko daugiau nebesakiau, o tik žiūrėjau į ją. Jaučiau, kad galiu palūžti, o dabar to mažiausiai reikia. Kaip galėjau nepastebėti, kad ji tokia nuostabi, turėjau ją saugoti daug labiau, ir kodėl, kodėl aš negalėjau eiti kartu ir ją apsaugoti?
- Lankymo laikas baigėsi.- Pusbalsiu pranešė ta pati moteris.
- Gerai, tuoj. - Atsisukęs jai atsakiau ir ši linktelėjo.
Perbraukiau pirštais per jos skaisčią odą ir priglaudžiau lūpas prie jos.
Paskutinį kartą pažvelgiau į ją ir tvardydamas emocijas išėjau iš palatos.
- Niall.- Prie manęs pripuolė Džaneta ir žvelgė ašarų pilnomis akimis.
Papurčiau galvą ir apglėbiau ją rankomis, o ji stipriai sugniaužė mano marškinėlius rankose ir pasikūkčiodama raudojo, taip juos sušlapindama, bet man buvo nesvarbu. Jai reikėjo palaikymo, tačiau man lygiai taip pat.
Mano meilė tarp mirties ir gyvenimo, o aš sušiktai turiu sedėti ir negaliu nieko padaryti.
- Ką sužinojote? - Šiaip ne taip pravėriau burną.
- Gydytoja sakė, kad reikia laukti bent tris paras.
Užsimerkiau, su kiekviena minute vis labiau spaudžia krūtine kai nematau jos mėlynų kaip jūra akių, negirdžiu nuostabaus jos juoko ir negaliu jausti šalia jos šilumos.
- Ar sakė kas nutiko? Kur rado? - Sunkiai nuryjau seiles.
- Kažkoks žmogus ištraukė iš vandens telkinio, jei butų... butų buvusi ten bent dar dvi... minutes tikriausiai nebebūtų buve ką daryti... - Sophia balsas trūkinėjo dėl kūkčiojimo ir verkimo.
Tiek El, tiek Sophia raudojo atsirėmusios į savo vaikinus, tik Perrie laikė ašaras ir kartas nuo karto atsigerdavo vandens iš buteliuko.
Dženeta po gerų dešimt minučių atsitraukė ir aš atsirėmęs į sieną ja nuslydau, o pirštus panardinau į plaukus alkūnes atremdamas į sulenktus kelius.
"Kaip galėjau jos taip nesaugoti? Dėl to kaltas tik aš, kad nėjau kartu ir neapsaugojau ir tas suskis, kuris ją nuskriaudė. Ji mano princesė, mano mažytė, ji privalo atsigauti, o tada aš nešiosiu ją ant rankų ir ji gaus viską kas geriausia."

Kažkaip sunkiai rašosi per atostogas, bet ačiū, kad nepamirštat paskaityti ;)

FlowerInMoon už komentarą ;)