[Completed] Fear or Mistake <Niall James Horan Fanfiction LT>

Trisdešimt ketvirtas skyrius

---------------------------------------
- Kristina, tu nesupranti ką mes tau sakome? - Rudaplaukė perbraukė ranka per savo ištiesintus plaukus ir žvilgsnį įsmeigė į mane.
---------------------------------------
Lėtai papurčiau galvą ir tyrinėjau jos emocijas. Iš pradžių ji giliai įkvėpė ir iškvėpė, o po to pradėjo dialogą su gydytoju. Jaučiausi nejaukiai, nes nei supratau apie ką jie kalba, nei kas nors paaiškino kas vyksta.
- Kris? - Galiausiai ji atsisuko į mane. - Ką prisimeni?
Susiraikiau nesuprasdama jos klausimo esmės. Ko aš galėčiau neprisiminti?
- Gerai, paklausiu kitaip. Ką pažinojai iš merginų?
- Tų kurios čia buvo prieš tai? - Ji linktelėjo. - Nieko. - Papurčiau galvą ir jos akys išsiplėtė.
- O kaip Niall?
- Kas toksai?- Prisimerkiau.
- Blondinas, kuris taip pat čia buvo.
Net tvirčiau apsigobiau antklode prisimindama tą vaikiną. Jis per daug mane gąsdina.
Papurčiau galvą, taip pat suteikdama neigiamą atsakymą ir ši aiktelėjo vėliau pasakydamą juodaplaukiui informaciją.
- Tau reikia pailsėti,- ji apsikabino.
Gydytojas išėjo.
- Ar galiu dar kai ko paklaust?
- Žinoma,- rudaplaukė šyptelėjo ir linktelėjo.
- Kur mano tėvai?
Ji trumpam pasimetė, bet surezgė atsakymą.
- Jie dabar negalėjo atvykti, o dabar pamiegok. - Paėmė mano ranką į savąją.

-Džaneta-

Palaukiau kol Kristinos kvėpavimas suvienodėjo ir išėjau iš palatos. Nežinojau kiek daktaras buvo papasakojęs visiems.
- Kaip ji? - Niall pripuolė prie manęs.
- Užmigo, ką sakė gydytojas? - Nenorėjau jam pasakyti, kad ji neprisimena jo.
Jis ją taip myli, o ji nebeprisimena jo.
- Nieko, tik tiek, kad ji atsibudo ir prašė ateiti pas jį. Ar galiu kartu?
- Taip,- linktelėjau ir mes kartu patraukėme iki kabineto.
Negalėjau jam pasakyti "ne", mačiau kaip jis kankinosi tas dvi savaites.
Sugniaužęs kumštį jis kelis kartus pabeldė į duris. Po kelių sekundžių išgirdome kvietimą įeiti. Šviesiaplaukis mandagiai mane praleido ir atsisėdom ant kedžių prieš jo darbo stalą.
- Sveiki, - dar kartą pasisveikino ir mes linktelėjom. - Tai gi pradėsiu nuo to, kad turime stebėti kaip ji jausis kelias dienas, tačiau manau, kad greitai atsigaus ir galbūt galėsime išleisti ją namo, bet yra vienas dalykas, kurio negaliu nepaminėti.

Žinojau ką pasakys daktaras, tačiau galiu tik įsivaizduoti kaip sunku bus Niall. Akies kampučiu pastebėjau jog draugės vaikinas dar labiau įsitempė.
- Jos kūnas smarkiai subjaurotas: riešai, kojos ir pilvas smarkiai supjaustytas ir esu kiek nustebęs, kad nenukraujavo mirtinai. - Padarė trumpą pauzę.- Taip pat ji prarado didžiąją dalį atminties.
Vos gydytojui pasakius tuos kelis žodžius Niall pakilo ir pasirėmė į stalą bei pradėjo šaukti jog jie suklydo ir taip toliau. Tačiau jis pats puikiai tai suprato, nes matė, kaip elgėsi Kristina.
- Niall, nusiramink,- patempiau už rankos ir jis atgal klestelėjo į savo vietą. - Ar yra kažkokia tikimybė, kad ji viską prisimins?
Man kalbėti buvo lengviau, nes ji atpažino mane, bet tuo pačiu jaučiau ir kaltės jausmą.
- Negaliu nieko pasakyti, turime stebėti ją.
- Supratome,- linktelėjau ir paėmusi Niall ranką išvedžiau iš kabineto.
Mačiau kaip vaikino skruostais viena po kitos ritosi ašaros.
- Niall, nusiramink. Ji prisimins. Pamatysi...
Jis nieko neatsakė tik atsisėdo ant kėdės, o merginos pripuolė prie manęs.
- Ką sakė?
- Ji prarado labai didelę dalį atminties,- nurijau seilių gumulą ir bandžiau neapsiverkti. Visi nutilo su mano žodžių pabaiga.
Man tikrai gaila jų, o ypač Niall ir Kristinos. Jie buvo tobula pora ir jei ji nieko neprisimins...
- Panele! - Mano mintis nutraukė Kristinos gydytojas.
- Taip?- Atsisukau bei priėjau prie jo.
- Jei galite būkite palatoje ir kai pacientė atsibus papasakokite keletą faktų iš praeities.
- Žinoma,- šyptelėjau ir jis nuėjo koridoriumi tolyn.
- Ar galima į vidų? - Niall nepakėlė akių nuo durų.
- Žinoma, tau net ir klausti nereikia. - Atsidariau duris į palatą ir paskui mane įėjo Niall, El, Perrie ir Sophia.
Niall atsisėdo ant lovos, šalia Kristinos, o mes su merginomis ant sofutės, prie vienos iš palatos sienų. Kristina ramiai miegojo, mes savo ruoštu irgi visi tylėjome, nes neturėjome ką pasakyti ir tiesiog laukėme kol atsikels Kris. Besileidžiant Saulei patalpoje vis tamsėjo, todėl atsistojau ir įjungiau šviesą. Sophia su Perrie kažką šnabždėjosi, o Eleanor snaudė atsirėmusi į mane. Netrukus šviesiaplaukė sujudėjo ir jos akys atsimerkė.

-Kristina-

Prabudus, mane apakino ryški šviesa, bet kelis martus pamirksėjus akys apsiprato ir iš kart išvydau tą patį šviesiaplaukį sėdintį šalia. Akys "lakstė" po visą patalpą ieškodamos Džanetos, o kvėpavimas padažnėjo.
- Džaneta!
Negarsiai pašaukiau ir ji iškart atsidūrė šalia.
- Kas nutiko?
Akimis parodžiau į šviesiaplaukį ir ji susiraukė.
- Kas?
- Ar jis gali išeiti? - Žvelgiau į ją maldaujančiu žvilgsniu kol ji galiausiai linktelėjo ir kažką pasakė tam vaikinui.
Palaukiau kol jis išeis ir atidžiau apžvelgusi patalpą paklausiau:
- Ar aš ligoninėje?
- Taip, - šyptelėjo puse lūpų ir atsisėdo ant lovos.
- Kaip aš čia atsisdūriau? - Pažiūrėjau į savo riešus apvyniotus medicininiu bintu ant kurio matėsi kraujo dėmės.
Nejaugi aš pjausčiausi ir dėl to atsidūriau čia!?
- Policija vis dar aiškinasi, manome jog tave pagrobė. Ar tu kažką prisimeni?
Papurčiau galvą.
- Kas man nutiko dar?
- Tikrai nori žinoti? - Prikando lūpą.
- Taip.
- Tu praradai... Labai didelę dalį atminties. - Džaneta nusuko akis į šoną.
Akimirką gulėjau sustingusi, negalėjau nieko pasakyti. Buvau lengvame šoke. Štai kodėl, kai bandau prisiminti, bent kažkokį įvykį dažniausiai atmintyje iškyla tik juoda "dėmė". Jaučiau kaip nusirito skruostais kelios ašaros, bet greitai jas nusivaliau.
- Ar tai reiškia, kad jas pažinojau? - Pažvelgiau į tris merginas, kurios atrodė gan mielos.
- Taip,- nusibraukė plaukų sruogą nuo veido.
- Ar gali papasakoti apie mano praeitį? - Man buvo smalsu kas buvau ar su kuo bendravau ir galiausiai kur dabar esu.
- Žinoma,- šyptelėjo ir pradėjo pasakoti.
Per visą naktį ji pasakojo man apie tai kokia buvau: linksma, draugiška, nuoširdi ir truputį drovi, bent jau taip mane apibūdino Džaneta. Vėliau sužinojau, kad mano tėvai mirė ir, kad studijuoju universitete, o pagal mainų programą atsidūriau Londone. Kaip supratau tai nėra mano gimtasis miestas ar net šalis ir dėl to, kad praradau atmintį negaliu susikalbėti, nes nebemoku šios kalbos. Tai yra žiauru, kai iš visų tavo pažįstamų žmonių gali susikalbėti tik su vienu vieninteliu.
- Kokie jų vardai? - Mostelėjau į tas merginas, kurios miegojo ant sofutės.
- Rudaplaukė kairėje - Eleanor, per vidurį - Perrie, o dešinėje - Sophia.
- Džaneta, kaip man su visais elgtis? Tu juk jiems pasakysi, kad negaliu kalbėti, ar ne?- Sudrėkinau lūpas, kurios buvo išdžiuvusios.
- Taip, jie tave supras, nesijaudink. - Šyptelėjo. - Nebijok, tu ne viena, visi tave palaiko. Ar norėtum atsigerti? - Tikriausiai pastebėjo kaip stebiu buteliuką vandens ant spintelės.
- Taip,- atsakiau ir ji pripylė vandens į stiklinę.
Norėjau ją išlaikyti pati, tačiau ji slydo man iš rankų. Oh, nekenčiu kai man turi padėti kiti.
- Jeigu pažinojau šias merginas, - buvau spėjus pamiršti jų vardus,- reiškia pažinojau ir tą vaikiną?
- Taip-
- Ar jis mane mušė, skriaudė? Žinai, jis atrodė grėsmingas ir aš jo bijau, juk gali paprašyti, kad jo neįleistų į palatą?

Atsiprašau, kad taip šokinėju su pozicijom, bet taip jau gaunasi ;)
Dalis naujoms skaitytojoms fiftyshadesofLT , auusteja ir BOOBEARcizauskaite69 (neleido užžymėti :/)
P.S. gal nuomonių? :)