Ir myliu aš tylą,
Ji kartais prabyla,
O josios kalba,
Labiausiai ramina.
Sunku patikėti, jog šitaip dar būna,
Bet nemeluočiau nė už lirą,
Kad ir ką gi žadėtum,
Naivusis kaimyne.
Ta tyla iškalbinga,
Bent su manim atvira,
Ir jaučiuosi laiminga,
Net kai siaučia pūga.
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
