Mano, tavo rankos šąla,
Pirštai rausta, oda bąla,
Krečia šaltis iki kaulų,
Drebam taip, jog net suglembu.
Tokią žiemą kieme nekas,
Tad namuos dažniau aš būnu,
Bent jau aš žemėn negriūnu,
O pro langą sniegas vis vien vidun sukrenta.
Namuose aš užsidarius,
Nekišu nė nosies lauk,
Daug tapau gėlių geltonų,
Radonų, baltų balionų.
Taip ir siela ima rimti,
Iš vidaus imu prabilti,
Spalvomis ir ryškiais raštais,
Įkvėpimas šis bekraštis.
Netgi keista man labai,
Kai senai jaučiaus gerai,
Nebevieniša visai,
Lyg suaugus būčiau šįkart tikrai.
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
