Man patiko būvoti,
Tau pasaulį atstoti,
Jaučiausi svarbi ir bebaimė,
Nes su tavimi prieš šį pasaulį.
Bet tu savanaudis,
Man melavai,
Sakei, jog pati kvaila buvai,
Tad tai ne apgaulė.
Tavim netikėjau,
Ėjau aš tolyn,
Bet visur kur ėjau mane sekė,
Tavo balso aidas...
Ėmiau abejoti savim,
Be tavęs jaučiausi paklydus,
Ilgėtis sau aš draudžiau,
Bet kasnakt nesugebėjau užmigti neverkus.
Tu buvai švyturys,
Mano abi rankos,
Mano širdis,
O dabar aš griovy, be tavęs lyg neaugus.
Tikėjaus aš tyliai,
Jog tu sugrįši,
Bet bėgus laikui,
Neviltis tik pražydi.
Lioviausi tikėti kitais,
Ar jų naiviais pažadais,
Maniausi žlugau,
Bet kūrybą radau.
Ji prikėlė mane iš po žemių,
Lietus nuplovė purvą,
Ėmiau tankiau kvėpuoti,
Išmokau sau pati iš naujo būvoti...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
