Bėga laikas,
Jau gal metai,
Kaip viens kito,
Mes nematėm.
Aš užaugau,
Tu išsikraustei,
Bet vis vien tavęs,
Ilgiuosi aš nedrąsiai.
Jau pasikeitė,
Gal net viskas,
Bet širdy išliko,
Vien tik tavo akys.
Noriu paskambint,
Parašyt tau vėlei,
Bet bijaus,
Kad jau per vėlu.
Prieš savaitę,
O gal dvi,
Pašto laišką tu siuntei,
Kad susižadėjei, bus vestuvės.
Tavo ir kažkokios tai barbės,
Teismo suolo vergės,
Advokatė, tu matai,
Kaip ir man kadais sakei:
Kad jei vesi tai tik tokią,
Nes tokia kalbėti moka,
Ir valdingai, ir gražiai,
Tad gyvensit įdomiai.
O nuo tokios beprotės,
Ir naivios kvailelės kaip aš,
Bėgti tu tikrai išmokai,
Dar kadais palikęs po puotos ar šokių...
Dėl patirto tada šoko nė nepamenu gerai,
Net viskas baigės, skaudžiai nekaltai,
Sakei ne aš kalta, bet juk būtent tu,
Bėgai, jog net kelias nedulkėjo...
Tris kilometrus iki namų,
Tada dar tavų tėvų,
O nuo tądien nesimatėm,
Susipykę lyg dvi katės.
Nors ne, tikrai jau viskas,
Nieko iš to nebus jau gero,
Kvaila griebtis lyg to plausto,
To, kuris prie krūtinės nepriglaustų...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
