Aidi tas gedulo varpas širdy,
Graužia akis ir tą gerklę,
Gelia plaučius, netirpsta tas šaltis,
Lyg iš vidaus į šonkaulius įsismelkęs.
Tai lyg žymi,
Naujos žiemos jau pradžią,
Tik ji asmeninė,
Ne visuotinė, kaip supranti,
Jau ir pats sau vienas.
Man nutolus,
Tu nutylai,
Man atšąlus,
Namus palikai.
Netikėjau, kad grįši,
Tad pakeičiau spyną,
O kitą vidurnaktį,
Teko ją laužti,
Nes grįžti tu mėginai,
Tai pūgai, liūčiai siaučiant.
O aš leidau sau,
Ir vėl tave įsileisti...
Bėgo dienos vėl šypsenų pilnos,
Mudu kartu,
Ir neišskiriami,
Bet lemiamu, gedulo metu,
Tu nutolai,
Neprisileidai nė manęs,
Tarsi svetima aš būčiau,
Ir išėjai, tardamas,
Kad jei būtum galėjęs,
Tai niekad man nebūtum nieko žadėjęs,
Nes ir taip tai buvo melas,
Kuriuo ilgainiui ir pats naiviai įtikėjai...
ESTÁS LEYENDO
Betoniniai Kontrastai
PoesíaTai jau antrasis mano kūrybos eilėraštukų rinkinys, kurį pristatau plačiajam skaitytojų ratui. Nors kūrybinis vaikutis jau ne pirmas, vis vien jaučiu (galbūt, net visada jausiu) širdyje spurdantį šiokį tokį jaudulio įelektrintą kamuolėlį, besisukant...
